6 rugsėjo, 2026

METALITERATŪRINIS PASIVAIKŠČIOJIMAS LDK ISTORIJOS TAKAIS

Maironis 1891 metais rašė: „Suprasdamas, kaip yra reikalinga Lietuviui žinoti savo istoriją, turėjau aš pasiimti už to darbo, nors jutau, jog jisai pareina mano išgales.“[1] Šiandien visi norintys Lietuvoje rašo ir leidžia romanus (ne tik istorinius), todėl turime jų perteklių. Ne vienam autoriui, ypač iš kūrybingųjų istorikų cecho, vertėtų padaryti pertrauką ir paimti pavyzdį iš filosofo, dėstytojo, vertėjo Tomo Kačerausko, kuris po 18 metų pertraukos (pirmasis romanas Arkada pasaulį išvydo 2006 metais) išleido savo antrąjį romaną – „Karo laiškai“ (2024). Tai I romano dalis, kuriai autorius suteikė paantraštę „Stovyklavietė prie Minsko“, kuri žymėtų pradinį žemėlapio erdvinį tašką (p. 3).

Europa gyvena karo realijomis ir nuojautomis, o naujojo T. Kačerausko romano pavadinimas skaitytojui pasiūlo aktualiją. Kitaip sakant, autorius pataiko į kontekstą, nors aš perskaitęs pavadinimą kažkodėl prisiminiau Jeano‑Jacques’o Rousseau Laiškus iš kalno (1764). Skirtingi skaitytojų „lūkesčių horizontai“ suponuoja įvairias kūrinio pavadinimo asociacijas, bet laiško žanras yra tai, kas skaitytoją artintų, o ne tolintų. Atkreipčiau dėmesį, kad recenzuojama I romano dalis, o 2025 m. buvo išleista II „Karo laiškų“ dalis, turinti paantraštę „Žygis“. O jeigu įsiskaitysime į „Karo laiškų“ tekstą, suprasime, kad autoriaus planuose yra ir trečioji dalis (p. 211).

[1] Maironis, „Apsakymai apie Lietuvos  praeigą“, prieiga internetu: www.xn--altiniai-4wb.info.

Tomas Kačerauskas Knygų mugėje. Vilnius. 2025.

Tęsiant kalbą apie romano paratekstą, reikia pastebėti, kad dizainerė Audronė Gurklienė viršelyje pavaizdavo tris alebardas, įspėjančias skaitytoją, kad jam teks kirsti ir durti; antrasis titulinis lapas informuoja, kad autorius yra ir leidėjas, nurodęs, kad „tiražas pagal poreikį“, o ketvirtasis viršelis liudija atsiliepimų perteklių. Skaitytojui / pirkėjui užteks perskaityti Tomo Venclovos ar Marijaus Šidlausko atsiliepimus. O aš šįkart klausiu, ar reikalingas realaus autoriaus anotacinis pri(si)statymas, ar iliustracijų autorė Maja Salomėja Kačerauskaitė negalėjo sukurti ir viršelio dizaino.

Romano pradžioje autorius gana meistriškai sužaidžia metaliteratūrinį žaidimą – skaitytojui pateikia „Vertėjo laišką“, kuriame atskleidžia romano / kūrinio / pasakojimo atsiradimo genezę, parašo „techninių pastabų“, įveda rankraščio, dienoraščio, kūrinio autorius, mini pagrindinį veikėją ir pasakotoją Aleksandrą Ducke’ą (jo sąsaja su realiu autoriumi užšifruota leidinio autorinių teisių panaudojimo tekste), iškelia tikrovės ir fikcijos sankabos problemą, paaiškina lotyniškų, lenkiškų, rusėniškų žodžių palikimą tekste. Akivaizdu, kad autorius išmokęs M. Prousto, V. Woolf, T. Manno, V. Nabokovo romanų pamokas, kurios praturtinamos vertėjo darbo, šeimos, giminės istorijos patirtimis. Neva išverstas tekstas ir yra romanas „Karo laiškai“, todėl skaitytojui belieka sužinoti, kaip vyko romano vertimo (rašymo) procesas. Skaitytojui iškeliama užduotis nustatyti, „[…] kur riba tarp istorinės asmenybės ir kieno nors „tikros“ istorijos herojaus“ (p. 9).

Kūrinys neturi žanrinės paantraštės: „istorinis romanas“, tačiau skaitytojas suvokia, kad I romano dalyje „istoriografinės metafikcijos“ principu vaizduojamas XVII amžiuje vykęs Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karas (1654–1667), pasibaigęs Andrusovo paliaubomis, kurios, primenamos ir „Vertėjo laiške“. Kaip žinia, karas kilo dėl Ukrainos, priklausiusios federacinės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Lenkijos daliai, susijungimo su Rusija (Lenkijos ponai labiausiai priešinosi susijungimui).

Savita tai, kad rašytojas pirmojoje dalyje atsisako istorinio romano siužeto vystymo, pasirenka konkretų epizodą, pasakojamų įvykių vidurį – karių stabtelėjimą stovykloje prie Minsko 1654 m. rudenį laukiant Karūnos (Lenkijos) dalinių pastiprinimo bei įsakymo kontratakuoti; sukuria situaciją, kai kariai lošia kauliukais ir bokačiškai pasakoja įvairias istorijas. Jų gausa ir autoriaus metaliteratūriniai sprendimai lemia tai, kad romane yra labai daug šalutinių temų. Skaitytojas pagrįstai gali paklausti, kam tas šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos, nuo vieno šaltinio prie kito, nuo vienos įterptinės istorijos prie kitos, nuo LDK karybos prie Upės dvaro. Beje, romano veikėja Elzė Kotryna, pirmoji Aleksandro kūrinio kritikė, tiesiai šviesiai sako, kad čia daug painiavos, kad reikia kokia nors skara surišti skirtingas istorijas, kad jai sunku sekti pagrindinę pasakojimo liniją.

Istorinį romano klodą kuria ne tik miestų ir mūšių pavadinimai, kovų taktiniai ėjimai (Šklovo mūšis, Lojevo mūšis, Verkių mūšis), bet ir istorinės asmenybės: Kristupas Radvila, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis ir reformacijos veikėjas, Jonušas Radvila, LDK valstybės, karo ir visuomenės veikėjas, Vladislovas Vaza, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Adamas Freitagas, LDK karo inžinierius, gydytojas, Kėdainių Šviesiosios gimnazijos matematikos profesorius, Smolensko vaivada Jurgis Karolis Hlebavičius, kurie leidžia atkurti LDK istoriją. Tačiau būtina pabrėžti, kad fikcinių veikėjų prototipus galime atspėti ir iš personažo charakteristikos, detalių, istorinio konteksto, reflektuojamų šaltinių. Bet kokiu atveju, LDK istorinės asmenybės suponuoja ir skaitymo, ir romano žanrinio tipo kodą.

Kūrinyje autorius tikslingai panaudoja istorines ataskaitas, nutarimus, pranešimus, laiškus, graviūras, žemėlapius, planus, liudijančius, kad istoriniame romane iškeliamas istoriografinių šaltinių patikimumo klausimas. Grahamas Swiftas Vandenų žemėje (1983) implikavo, kad nėra istorijos, yra tik metaistorija. Kačerauskas netiesiogiai klausia, iš ko susideda istoriografiniai šaltiniai ir atsako: iš įvairių „documenti belli“ (p. 31). Taip grožiniame kūrinyje verifikuojami akademiniam diskursui būdingi klausimai, o tai postmodernistinio istorinio romano bruožas.

Tomas Kačerauskas, Karo laiškai, 1 dalis. Vilnius: Miško kelias, 2024, 268 p.

Romane teiraujamasi, kaip pavaizduoti Lojevo mūšio schemoje užfiksuotą taktiką – „[…] puolant, traukiantis ir vėl puolant?“ (p. 112). Šiame aprašyme devynis kartus (!) paklausiama, kaip pavaizduoti, o paskui atsakoma, kad Kristupas Eigirdas, Lojevo mūšio schemos autorius, darė, ką galėjo, „[…] kaip aš darau, ką galiu bandydamas pavaizduoti tų įvykių visumą, kurioje Lojevo mūšis tebuvo detalė, degančio miško plotelis ilgamečio karo žemėlapyje“ (p. 114). Visa tai suponuotų postmodernistinę sampratą, kad istorija kaip visuma tėra fikcija, kad tegalima tik istorinė detalė, kad rašytojas gali tik pasakoti istoriją, bet ne ją naratyvizuoti, kalbant H. White’o terminais.

Romano pagrindinis veikėjas yra Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos matininkas ir braižytojas, kartografas Aleksandras Ducke’as, jo mapa mundi sudarytojas, kuris kūrinyje atlieka kelias funkcijas: keliauja ir dirba matininko darbą, aprašo asmeninio gyvenimo istoriją Upės dvare, renka duomenis archyvuose ir stovykloje prie Smolensko, o svarbiausia, kad jis vykdo pasakotojo funkcijas, kurias, beje, pats neigia. Turint tai omenyje, romane reikėtų skirti pasakojimo laiką (1654 m.) ir pasakotojo laiką (1668 m., kai Aleksas yra Upės dvare ir kai jis mąsto apie stovyklą prie Minsko 1654-aisiais). Laiko distancija kaip tik ir pagrindžia metaliteratūriškumą, istorinio pasakojimo metarefleksyvumą, istorinio laiko ir išgalvoto laiko sampyną.

Savita tai, kad Aleksas nuolat metaliteratūriškai reflektuoja, komentuoja, tikslina pasakojimą, o kartu ir visą kūrinį (pavadinimą, struktūrą, pasakojimo perspektyvas). Pasakojimas sėte nusėtas pagrindinio veikėjo ir pasakotojo (I a.) frazėmis: „dar rašysiu“, „dar grįšiu“, „papasakosiu vėliau“. Taip sukuriama ir išlaikoma pasakojimo intriga, tačiau kartu visa tai reikalauja iš skaitytojo maksimalus susikaupimo. Kiltų klausimas, ar šiuolaikinis rašytojas turėtų derintis prie šių dienų skaitytojo, medijų vartotojo ir kūrėjo, gebančio, kaip rodo tyrimai, išlaikyti dėmesį tik minimalų laiką.

I romano dalį sudaro prologe pateiktas „Vertėjo laiškas“ ir viena dalis „Įžengiant į Upės dvarą“, susidedanti iš dešimties skyrių. Tokia struktūra primintų akademinio darbo struktūrą – ir tai nestebina, nes autorius yra dėstytojas, monografijų, vadovėlių, straipsnių autorius. Apskritai T. Kačerausko akademinio mąstymo žymių romane galėtų būti mažiau, bet pakeisti mokslinį mąstymą meniniu nėra taip paprasta. Kita vertus, romaną struktūruoja upės leitmotyvas, kurį tik iš dalies pagrindžia hidronimai: Nemunas, Neris, Svisločius, Berezina, Pripetė, Dniepras. Perfrazuojant autoriaus mėgiamą Heideggerį, upė yra būties namai, nes žmogus nuolat gyvena klausiamas upės. Kačerausko romane galime stebėti, kaip upė, gamtos fenomenas, virsta „pasakojimo upe“, kultūros fenomenu (p. 32).

Matininkas ir pasakotojas Aleksas priima ciceroniškąją istorijos versiją ir klausia: „[…] kaip suprasti istoriją, kuri turi mus mokyti? Kaip susiklosto vieni ar kiti įvykiai? Ar jie sudaro ir kaip mūsų atminties mappam? Kaip šis žemėlapis gali mus pamokyti gyventi?“ (p. 16). Karinis topografinis žemėlapis yra istorinio diskurso (ne istorijos diskurso) kūrimo priemonė, kuri paaiškintų, kodėl plėtodamas istorinį pasakojimą Kačerauskas pirmenybę suteikė erdvei (žemėlapio idėja), o ne laikui.

Romanas turi ne tik grafinį, bet ir vizualųjį planą – Majos Salomėjos Kačerauskaitės iliustracijas, kurios papildo pasakojimą detalėmis ir žadina skaitytojo vaizduotę. Aleksas, padedamas savo dukros, piešia stovyklų prie Minsko planą, Lietuvos lauko raštininką ir LDK didįjį maršalą Aleksandrą Hilarį Palubinskį, vilkintį husaro aprangą, tvirtovių žemėlapius, Poklonskio giminės herbą „Juodvarnis“. Regis, kai kurių perteklinių piešinių buvo galima atsisakyti, tačiau svarbiausia būtų autoriaus idėja: „Sunkiausia nupiešti motus, judėjimą“ (p. 18). Tai suponuotų, kad istorijos kaip vyksmo negalima atkurti, nes mums paklūsta tik „sustabdytas“ istorijos vaizdinys, kurį romano autorius pasakojimo forma ir pasiūlo skaitytojui.

Knygos pristatymas Klaipėdoje. 2024 m. rugsėjo 28 d.

Romane mane itin sudomino pagoniškojo diskurso istorijos, kurios rodo, kad mitinis mąstymas buvo LDK gyventojų sąmonėse. Tačiau XVII amžiuje pagoniškasis pradas jau nebeturi M. Eliade’s išskirto sakralumo matmens, bet nepaisant to jis tebėra gyvas ir aktualus. Turime religinio sinkretizmo laikotarpį, kai pagoniškieji dievai (dažnai prūsų panteono) jau nusėdę folklorinėje atmintyje, o kasdienio gyvenimo praktikose tebegyvuoja vardai ir užkalbėjimai. Kačerauskui prireikė pagoniškųjų dievų, lietuvių tautosakos, etiologinių sakmių, kai kada iš tiesų žaismingai perkurtų, nes jis, regis, siekė permąstyti kultūros kanoną ir jo įtvirtintą barokiškąją paradigmą.

Istoriniam romanui paprastai nėra būdinga intertekstų gausa. Skaitytojo dėmesį patrauks Jonušo Radvilos laiškai, tačiau ne mažiau svarbiais Kačerausko romano intertekstais laikytini filosofai, jų darbai, idėjos – čia autorius elgiasi santūriai ir taupiai, išskyrus perteklinius anekdotus apie Diogeną Sinopietį. Sokratas, Platonas, Aristotelis įvedami, kai reikia analogijų; kai norima pagrįsti pasakojimo techniką, prisimenama Aristotelio „Metafizika“; kai siekiama parodyti jaunojo kunigaikščio Jonušo etinius idealus, beje, priešpastatomus Lietuvos etmonams, prisimenamas Plutarchas.

Tenka konstatuoti, kad autorius išvengė filosofavimo pertekliaus ir paliko tik tai, ko reikalauja pasakojimas. O pastarasis natūraliai įtraukia ir olandų dailininką, kartografą Willemą Hondiusą, Ciceroną, Dantę, Borisą Pasternaką, Tukididą, Bibliją, Pontusą Fredriką De la Gardie, Mikalojų Kazimierą Šemetą etc. Intertekstualumą, kaip matėme, romane kuria LDK karybos istorija, tačiau kūrinyje trūktų istorinių romanų meninės recepcijos (H. Sienkiewicziaus „Tvano“; tiesa, Kačerausko romane šmėkšteli šalutinis veikėjas ponas Henrikas, Jonušą Radvilą pavadinantis Judu Iskarijotu).

Rašytojo tikslas buvo atkurti istorinį LDK kultūros sluoksnį, teisinę sistemą, karybos ir kasdienybės istoriją, kurią skaitytojui implikuoja lotyniški, lenkiški, rusėniški žodžiai ir posakiai, kurie natūraliai atsiranda tekste ir dažnu atveju nesiprašo būti išverčiami. „Vertėjo laiške“ užsimenama apie asmenvardžių lietuvinimo problemas, apie iškilusius vertimo (ypač terminų) sunkumus, apie barokinio stiliaus tradiciją. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, „neekonomiškoje kalbų maišalynėje“ (p. 160), vartotos kalbos buvo lingvistinės ir kultūrinės tapatybės bruožas (tai mums patvirtina ir kalbininko Pietro U. Dini darbai), kurį autoriui pavyksta tikslingai atkurti, integruoti į pasakojimą (tiesa, kai kada svetimžodžiais pernelyg užsižaidžiama), parodant kalbų žemėlapį, iškeliant kalbų ir kultūrų kontaktų reikšmę europėjančiai valstybei ir visuomenei.

Romano veikėjas Aleksas sako: „Norėčiau, kad kiekvienas žodis būtų taupus, bet talpus, t.y. įsakmus. Juk rašymas – ne būrimas, veikiau tikrovės plano braižymas“ (p. 16). Būtent todėl Kačerauskas renkasi išvardijimo figūrą, kartojimo figūrą (kai kada ji yra perteklinė), korekcijos figūrą, bet man labiausiai įstrigo retoriniai klausimai, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti. Ir jie ne apie pasakojamą istoriją (-as), bet apie istorijos, kalbos, žmogaus, valstybės ir visuomenės prigimtį.

Antrasis Tomo Kačerausko romanas kviečia skaitytoją pasivaikščioti painiais, bet įdomiais LDK istorijos, poetikos, retorikos takais, rodo, kaip autorius sužadina metaistorinę vaizduotę, iškelia daug kūrybos klausimų, kurie galų gale atveda prie heidegeriškos išvados, jog rašymo lemtis yra kelias. O gal pastarasis šios recenzijos skaitytoją atves ir prie antrosios „Karo laiškų“ dalies?

Jums taip pat gali patikti