Išsilaisvinimas iš grandinių

Trumpa ištrauka iš knygos įvado: 

Jei šiandien galėčiau grįžti į savo praeitį, vėl tapti anglų kalbos mokytoja ar anglų kalbos ir užsienio literatūros dėstytoja Vilniaus universitete, nuolat kartočiau klausytojams tuos pačius žodžius: mokykitės būti stiprūs savo vienatvėje; priimkite savo vienatvę kaip gėrį ir vidinę laisvę, nes tik vidinė laisvė išgelbės jus iš bet kokių gyvenimo aplinkybių. Mąstykite kritiškai ir nepriimkite daugumos nuomonės kaip nepaneigiamos tiesos, nes dauguma gali būti neišprususi ir fanatiška. Daugumoje glaudžiasi tie, kurie nemoka savarankiškai mąstyti, kurie minioje slepia savo baimes ir savo silpnumą, nes prisitaikymas prie minios yra jų vienintelė stiprybė.

Iki mano šimtmečio liko aštuoniolika metų. Nežinau, ar jo sulauksiu, tačiau tikrai žinau, kad  išsivadavau iš „grandinių ligos“, kaip sakė mano mėgstamas vokiečių mąstytojas Fridrichas Nyčė. Savo sąmoningame gyvenime niekada nebuvau nusižeminusi vergė. Niekada nesitaiksčiau su menkystomis, bevaliais ir bailiais, net apipilta pažeminimų vienatvėje atgaudavau dvasios ramybę. Niekada nepriėmiau žmonių nukaltų mąstymo  dogmų, ypač patriarchalinėje visuomenėje moteriškajai ir vyriškajai lyčiai priskiriamų šeimos ir visuomenės vaidmenų. Ir tikrai žinau tai, kad išėjusi iš gyvenimo, liksiu savo vaikuose ir vaikaičiuose.

Žmogaus gyvenimas yra gražus ir šviesus, kai grožio ir šviesos sąmoningai siekiama. Žmogus, jei yra nenužudomas, pajėgia įveikti vidines prieštaras ir išorės nelaimes, ir net neviltyje, skausme ir kančiose siekia regėti  šviesą.

Gyvenimo kelionėje visada ieškojau žinių, kurios skatino mąstyti ir patirti gyvenimo džiaugsmą. Tai darau ir šiandien, nors minios žmonės mane vadina „sene“. Minios žmonės nesuvokia, kad pasens ir patys, jei, žinoma, sulauks senatvės, todėl švaistytis įžeidžiais žodžiais dėl amžiaus yra kvaila, nes sulaukta senatvė yra privilegija.

Šioje įžangoje aptarsiu du dalykus – moters našlavimą ir senatvę, kurie paskatino mane rengti šią knygą. Tapusi našle norėjau bėgti iš įprastos aplinkos, kad pamirščiau savo skausmą. Vykau į Meksiką ir Egiptą, į keliones, supažindinusias mane su didžiosiomis praeities civilizacijomis. Po to – į  Italiją, Prancūziją  ir Graikiją. Tuomet savo įspūdžių neaprašinėjau, kol buvau pakviesta į „Baltąjį kambarį“. Taip radau naują savo gyvenimo prasmę –  keliauti, skaityti ir rašyti apie savo keliones. Ilgai abejojau šios knygos reikalingumu, kol jaunesnysis sūnus man pasakė: „Mama, juk rašydama Tu švieti žmones“.  Sūnaus mintis pastūmėjo mane rengti knygą, kadangi  visada tikėjau, jog švietimu įmanoma sumažinti nemąstančiųjų  gretas.<…>