Žiemų rojuje nebūna

Filosofės Nidos Vasiliauskaitės knygos anotacija galiniame viršelyje:

Žanriniu požiūriu Eugenijaus Misiūno knyga – dienoraščio formos emigracijos literatūra, bet daug kuo išskirtinė. Autorius – buvęs profesionalus imtynininkas, atsidūręs taktiniu laiku taktinėse geografinėse ir socialinėse vietose: jis matė griūvant imperiją, buvo ne tik akylas dėmesingas įvykių stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis, vienas pirmųjų Lietuvos anarchistų, vienas pirmųjų kvėpavo laisvės oru, troško jo, veržėsi į jį, vienas pirmųjų pamatė ir suprato, kad ir kaip Tėvynė mus „uždarė savyje“. Jo refleksijos ir prisiminimai – gerai parašyti, smagiai skaitosi ir turi didelę išliekamąją vertę kaip istorinis ištisos epochos (nuo pat Sąjūdžio laikų iki dabar) dokumentas, parašytas pirmo asmens perspektyva. Epochos metraštis: ne daug Lietuvoje žmonių, kurie, tiek matę, geba taip –žvelgiant sąžininga, pastabia, įžvalgia, šmaikščia ir protinga akimi – aprašyti. Jo istorija – tai visos kartos ir visos Lietuvos istorija, ir jis ją parašė.