Pažiūrėjus Jarmuscho filmą „Patersonas“, apėmė nusiminimas, nes tai, kas skambėjo filme, atrodė poezija, o filmui pasibaigus supratau, kad tai tebuvo  poetiška. Tikroji poezija yra storame Williamo Williamso tome ir klydinėjančiame žvilgsnyje, stovint po krentančio krioklio srove

Nebūti baisia diedo kauke ant trilitrinio stiklainio

Ją lipdžiau su vaikais, kai dar keliaudavome per butus

Linksmai kartodami mes žydukai Lietuvos, norim blynų ir kavos

Dabar jau sunku patikėti, kokie paprasti buvo norai

Ne kasdien sakyti mylimajam, neuždaryk langų, kai mylimės

Iš Dedalės painių labirintų teišskrenda šikšnosparnių vados

Nelaukti atsakymų iš Luanos burtų kortelių

Kuriose tik eteris ir pažadas saldžiai ir tirpstančiai nykti

Nepastebėti baltos pelytės raudonomis akimis

Bėgančios ratu mažos mergaitės garbanoje

O Užgavėnės tęsiasi metus kitus

Visi seniai jau laukia virsmo

Tik kas geriau – žiemos tremtis ar vasaros angis iš nuodėgulio kelmo

Vandens tvartely stoviu, po kriokliu

Į Patersono užrašų knygelę krentant srovei

Prieš ją praryjant nuobodžiaujančiam buldogui  

O žodžiai liejas, tirpsta, ieško atraminio garso

Ne iš storųjų foliantų, knygų

Kodėl tie gražūs žodžiai dar kažkam rūpėt galėtų

Suradę kapą ištikimo šuns pilve