VASAROS SNIEGAS

Po vakarinių mišių prie vakarienės stalo stovyklautojai  išsiskirstė po sodybos kampus. Milda su drauge, surėmusios nugaras, skaitė knygą, o kitos merginos svajokliškai rišo laukinių gėlių puokštes. Leonas, atsiskyręs nuo būrio, atsirėmė į medį ir brazdino kanklėmis. Niekas nedrįso prie jo prisiartinti, nes jis su niekuo nesidalijo padrikais garsais. Jis buvo taip giliai paniręs į save, kad buvo girdėti gilūs ir ramūs raganiaus atodūsiai: „Motina prie kapo guli, sūnelio ranką laiko.“

Vilių virpino kanklių skambesys. Dažnai būdamas vienas, atokiau nuo minios, jis užsisvajodavo apie vaikystę. Tada prasižiodavo bauginantis, nenusakomas namų ilgesys. O kur tie namai – nežinia. Kartą, pamatęs jį ištiktą stuporo, senelis užtraukė:

„Kaip sunku gyventi,

Reiks nusiskandyt,

Negili Šešupė –

Bus b…s matyt.“

O kaip jie po to skaniai juokėsi, verksnojo, braukė ašaras, be paliovos… Bet ir senelis numirė, o jo posmai tikriausiai be gailesčio bus išbraukti iš tautosakos žodyno. Ech, sėdėtų dabar senolis šalia, abu suremtų pečius ir patylėtų. Juk ir liūdesys panašiai praeina – tyliai, iš peties.

Prieš saulei nusileidžiant dar teko sukti kasdienių apeigų ratus: kas tvarkė stalą, vaikinai ruošė laužavietę, kas taisėsi guolį. Tuomet prasiveržė vienintelė vakaro daina, kurią lyg netyčia — juokais ar iš lengvo atodūsio — atsainiai užtraukdavo merginos, o prie vakaro miglų drebulio prisidėjo ir vaikinų bosai.

Net indų skalavimas prie upės rodėsi kaip tylus ir maloningas susitaikymas su Ūla, nužengęs iš padangių. Gal Vilius buvo neteisus, gal nereikėjo to skuboto, vos juntamo prisilietimo prie Ūlos peties. Ak, kaip jis atsiprašytų, susitaikytų ir atgailautų, kad tik daugiau neprasivertų nuodingų žodžių praraja iš moters lūpų.

Staiga jų akivaizdoje tarsi iš tamsos gerklės, iš vandens gelmių išniręs slibinas, apsivertė milžiniškas šamas. Leonas visa jėga trankėsi iš nugaros į liaudies raštais išmargintą etnografijos praktikantės kūnelį ir urzgė. Pro brūzgynų šakas vaidenosi, tarsi galingas vandenų dievas Bangpūtys mautų ką tik pagautą jūrinį gyvį ant mitologinio žeberklo. Auka spurdėjo ir inkštė, spjaudėsi iš malonumo, nesuvokdama, kaip ji vartoma iš visų pusių – lyg skiedrelė. Galiausiai vienu ypu parbloškta į vandenį ji apmirė, o siaubūno įnagis užbaigė savo niekšišką darbą pražiotoje gamtos burnoje. Dievas sukriokė dangaus trenksmais ir įvirto į upę. Balti pieniai nuplaukė atlikti savo apvaisinimo darbą tolyn, žydinčių meldų upe.

Ūla suakmenėjo. Atrodė, lyg širšė atlėkė, įgėlė – ir vaizdas prieš akis ištino. Palaipsniui ji pavirto istorine Užupio skulptūra – lyg „Skalbėja“ prie Vilnelės upės ar dar neįvykusios ateities šešėliu. Vilius atsistojo, surinko indus, paskynė gėlių ir jau lenkėsi padėti puokštę prie gipsinės statulos kojų, bet pagalvojo: „Ai, dar prisikels ir neįvertins mano pastangų. Mergišius.“

Kažkas tolumoje užgiedojo. O kai ateina laikas atsisveikinti, net kaimo šunys ima gaižiai kaukti, o iš toli sklinda didžios baublės, dūzgiančio rago riaumojimas. Uuuuh – uuuuh… pučia vėjas į tuščius vasaros pabaigtuvių butelius, o vyrai griaudėja, liedami paskutinį gurkšnį, viliojančiais patino tuoktuvių balsais.

Laužas liepsnoja, ryja rugiagėlių vainikus – tarsi nuvytusių meilių likučius, akyse spragsinčius ir virstančius smulkiais plėniais. Miglų migla, vėjų vaikymasis – lyg vasaros pabaigos pažadas, pakylantis virš laukų, kol dangus, sutemų prisigėręs, užgriūva griausmo būgnu…

Tada atsiveria pragaro angos, ir neturi kur slėptis šioje žemėje nė vienas.

Ūla griebė Vilių už rankos ir, netarusi nė žodžio, nusivedė prie upės. Vandenų laumė išslydo iš palaidinės glėbio, švelniai perbraukė delnu per Viliaus plaukus ir it užkerėjusi palenkė jo galvą žemiau bambos. Tačiau Vilius neturėjo rakto nuo tų paslaptingų durų. Jo liežuvis staiga prilipo prie geležinės rankenos, ir jis nesugebėjo jo atplėšti, stebėdamasis, kada gi taip netikėtai oras atšalo.

Kai pagaliau išlaisvino liežuvį, burnoje tvyrojo skausmingas jūros skonis – lyg mama prieš miegą būtų atsivertusi baugų pasakojimą apie Jūratę ir Kastytį. Ūla virto banga, šuorais nusiritusia gintarinės pilies link, ir įtraukė išsigandusį Vilkastytį į savo įsčias. Ten nebuvo nei karaliaus menių, nei žemčiūgų, nei žmonių prakeiksmo – tik undinės pelekai, apsiviję aplink jo liemenį kaip gyvos skiauterės.

Kai paskutinė banga išmetė du negyvus kūnus ant Lėvens kranto, į Viliaus pražiotą burną ėmė kristi purus vasaros sniegas. Ir tik tada jis suprato – gyvas.