sakmė apie žiauriojo teatro vyrą

Antoninas Artaud buvo duobkasys

mylėjęs ramumas ir pievas

aštuoniolikos regėjęs vaivorykštę

ant kurios sėdėdami apgirtę Buda ir Kristus

jam numetę sapną

apie nekaltą mergelę graikę

kuri pasirodė esanti rumunė

su paslėptais lydekos dantukais

ją bebučiuodamas liko be lūpų

kaip koks Maldororas

atrodė žiauriai, bet nenorėdamas elgtis

kaip tas baisūnas

nutarė sublimuotis ir įkūrė teatrą

kurio scena – duobė

iš kurios jo taip ir neiškrapštė

nei psichiatrai

nei tarahumarai

nei keturios jo motinos