Septyni Dievo veidai, dvylika akių ir du žmonės, po daugelio bendrų metų vis dar atrandantys vienas kitą. Tarp rytinės miglos, švelnios ironijos ir išpažintų silpnybių skleidžiasi meilė, gebanti regėti daugiau, nei aprėpia dieviškas žvilgsnis. Editos Skopič eilėse kasdienybės trapumas virsta tyliu stebuklu – būti matomam, pažintam ir mylimam.