Dėl ego sampratos „Rytuose“ ir „Vakaruose

A. Beinorius čia palietė vieną svarbų klausimą, išeinantį už jo nagrinėtos temos ribų, būtent – dvi visiškai skirtingas ego sampratas, šiuo atveju atstovaujamas K. G. Jungo ir indiškosios tradicijos. Su „Rytų“ dvasinėmis tradicijomis bei praktikomis mes įpratome sieti ego sunaikinimo ar bent pašalinimo tikslą, o štai Jungas iš principo neigia tokią galimybę, nes ego jam yra patsai suvokiantysis, patiriantysis, be kurio, suprantama, nebebūtų įmanomas joks suvokimas, nei patyrimas. Jau net iš pirmo žvilgsnio aišku, kad abiem atvejais turima galvoje ne tas pats, o kažkas visai kita.

Viena vertus, Jungas ego laiko sąmonės centru, tiesiog tapatina su sąmone kaip tokia. Jo paties žodžiais, „ego mes suprantame kaip kompleksinį faktorių, su kuriuo yra susiję visi sąmoningi turiniai. Jis tad sudaro sąmonės lauko centrą“[3]. Negana to, pačią „sąmonę netgi galima prilyginti psichinių turinių susietumui su ego“[4].Kadangi „sąmonę galima suprasti kaip susietumą su ego“, „tai sąmonė, regis, yra būtina ego sąlyga. Tačiau ir pati sąmonė be ego neįsivaizduojama“[5].

Jungas yra prisipažinęs, jog apskritai „ego prigimtis yra mįslė, kurios sprendimo aš nežinau. Šiaip ar taip, galima tarti, jog koks nors psichinis turinys įgauna sąmoningumo kokybę tuomet, kai tampa susietas su ego. Jei tokios sąsajos nėra, jis lieka nesąmoningas. Užmaršumas rodo, kaip dažnai ir kaip lengvai turiniai praranda savo ryšį su ego. Todėl sąmonę galėtume palyginti su prožektoriaus šviesos pluoštu. Į suvokimo lauką patenka tik tie daiktai, ant kurių krito šviesa. Daiktas, pasilikęs gulėti tamsoje, nesiliovė egzistavęs, jis tik liko nematomas“[6]. Todėl „ego kompleksas neapima visos žmogaus esybės. Žmogus pamiršta be galo daugiau nei žino. Jis girdi ir mato be galo daug visa ko, kam niekuomet netampa sąmoningas. Esama netgi minčių, kylančių už sąmoningumo ribos, visiškai suformuluotų ir išbaigtų, apie kurias jis nė nenutuokia“; tiesą sakant, tai, „ką ego apima, tėra, ko gero, mažiausia dalis iš viso to, ką turėtų apimti visiškas sąmoningumas“, todėl „mūsų ego-sąmonę supa didesnė sąmonė nelyginant didesnis apskritimas mažesnį, į jį įbrėžtą“[7].

Čia jau akivaizdžiai matyti, kad ego Jungas prilygina sąmonei su nemažom išlygom: tai tik mažiausia numanomo „visiško sąmoningumo“ dalis. Itin iškalbingas yra ką tik minėtas ego-sąmonės palyginimas su prožektoriaus šviesos pluoštu. Visišką sąmoningumą šiuo atveju reikštų viską nevaržomai nutvieskianti, jokių „prožektorių“ neribojama šviesa, lyg dienai išaušus. Tuo tarpu naktį, kai Saulę – didįjį šviesos šaltinį užstoja žemė, pasišviesti galima tik ribotai, tik tiek, kiek tos šviesos – ugnies ar elektros pavidalu – žemė tepraleidžia. Taigi ego yra ne bet koks, o ribotas sąmoningumas, savo paskirtį atliekantis tik nesąmoningumo naktį. Išaušus dienai, bet kokių prožektorių spingsulės tiesiog ištirpsta saulėje – panašiai, sekant paties Jungo pasitelktu įvaizdžiu, visiško sąmoningumo šviesoje turėtų ištirpti ego. Šiuo atžvilgiu tad nebelieka ir prieštaravimo su „rytietiška“ ego samprata.

Juoba kad visai panašiai ego gali būti suprantamas ir hindų tradicijoje, pavyzdžiui, vedantoje. Sarvepalio Radhakrišnano žodžiais, „ego individualumo pagrindas yra vijñāna, arba sąmoningumas, supamas proto, gyvybės ir kūno. Ego priklauso reliatyviam pasauliui, tai tiesiog patyrimo srautas, gyvybės tėkmė, centras, aplik kurį telkiasi mūsų jutimų ir proto patirtys. O visos šitos struktūros užnugaryje slypi Visuotinė Sąmonė, Atmanas, kuris ir yra mūsų tikroji esybė“; taigi „ego – tai laikinas darinys, iškilęs ant Amžinosios Būties pagrindo, centras, aplink save organizuojantis mūsų mentalinę ir vitalinę veiklą“[8]. Arba štai Artūro Avalono apibrėžimu, „ahaṁkāra [≈ ego], kurio pagrindas yra buddhi [≈ visiškas sąmoningumas], yra asmeniška sąmonė, suvokianti save kaip atskirą ‘aš’, kaip patiriantįjį“[9].

Taigi ir „Rytuose“ ego, kaip matome, gali būti suprantamas kaip sąmonės centras, tačiau irgi santykinis, ribotas aukštesnio, visiško sąmoningumo atžvilgiu, į kurį, pats to nesuvokdamas, remiasi ir kurį pats atitinkamu mastu riboja. Tokiu atveju tariamą prieštaravimą tarp „rytietiškosios“ ir „vakarietiškosios“ ar bent jau tarp indiškosios ir jungiškosios ego sampratų jau galima būtų nesunkiai pašalinti: viena vertus, Jungas yra akivaizdžiai teisus, nepritardamas neigiamam požiūriui į ego kaip sąmonės centrą; kita vertus, „rytietiškos“ dvasinės praktikos akivaizdžiai teisios, siekdamos prislopinti ar net išvis pašalinti ego kaip tam tikrą tos pačios sąmonės apribojimą, ribotumą, kaip savotišką ekraną ar filtrą, tepraleidžiantį vos dalį potencialaus „visiško sąmoningumo“ šviesos.

Išties, pasak Šri Karapatros sudaryto Vedantos kompendiumo, „kaip sidabru aptrauktas perlas atrodo tarsi sidabrinis, taip ir ‘aš’ vaizdinys ant gryno sąmoningumo pateikia jį lyg tą patį ‘aš’, lyg ego, tarsi sąmoningumas būtų ne kas kita, kaip ego. Kaip kad asmuo, apsėstas dvasios, užsimiršta ir elgiasi kaip visai kitas asmuo, taip ir sąmoningumas, apsėstas ‘aš’, pamiršta savo tikrąją prigimtį ir laiko save esant ego“[10]. Juolab budizme, sulig Čiogjamo Trungpos paaiškinimu, „ego iš tikrųjų yra savotiškas filtras, arba užtvara, tarp sąmonės ir pasaulio. Šį filtrą pašalinus, patyrimas tampa toks turtingas, kad ego pasijunta apsvaigęs ir pats išėjęs iš savo įprastų ribų, ir išgyvena didžią palaimą“[11].

[3] C. G. Jung, Aion: Researches into the Phenomenology of the Self, Princeton University Press, 1969, p. 3.

[4] C. G. Jung, “Concious, Unconscious, and Individuation”, The Archetypes and the Collective Unconscious, Princeton University Press, 1980, p. 275.

[5] C. G. Jung, “Spirit and Life”, The Structure and Dynamics of the Psyche, Princeton University Press, 1981, p. 323. Kitaip sakant, „sąmonę aš suprantu kaip psichinių turinių susietumą su ego“, o „ego aš suprantu kaip vaizdinių kompleksą, sudarantį mano sąmonės lauko centrą […]. Ego kompleksas kartu yra ir sąmonės turinys, ir jos sąlyga, nes bet koks psichinis elementas sąmoningas man yra tik tiek, kiek jis yra susijęs su mano ego kompleksu. Tačiau kadangi ego tėra mano sąmonės lauko centras, jis nėra tapatus psichikos visumai, tebūdamas kompleksu tarp kompleksų“, taigi „ego yra tik mano sąmonės subjektas“ (The Basic Writings of C. G. Jung, N. Y.: The Modern Library, 1959, p. 244-247). Ir pan.

[6 C. G. Jung, “Spirit and Life”, p. 323.

[7] C. G. Jung, “Spirit and Life”, p. 324, 325.

[8] S. Radhakrishnan, “Introduction”, The Principal Upaniṣads, edited with introduction, text, translation an notes by S. Radhakrishnan, New Delhi: HarperCollins Publ., 2000, p. 91, 92.

[9] J. Woodroffe, The Serpent Power, Madras: Ganesh & Co., 1992, p. 57

[10] Advaita Bodha Deepika (Lamp of Non-Dual Knowledge), Tiruvannamalai, 1979, p. 11.

[11] Ch. Trungpa, “Glossary”, in: Tsang Nyön Heruka, The Life of Marpa the Translator, translated from the Tibetan by the Nālandā Translation Committee under the direction of Chögyam Trungpa, Prajñā Press, 1982, p. 225.