Žmonės gyvena per idėjas
2 dalis
Pokaris. Paryžius
Kol žmonija gyveno pasaulyje, kurame gimė ir jis toks buvo „Dievo duotas“, niekam į galvą neatėjo kažką jame keisti. Teorijos ėjo savo keliu, o gyvenimas – savo. Veikiamas revoliucijų ir Apšvietos, Immanuelis Kantas bandė rasti pusiausvyrą tarp Senojo ir Naujojo pasaulių.
Paskui atėjo Johannas Gottliebas Fichte’ė ir sukėlė sensaciją teiginiu „pasaulis egzistuoja tik toks, kokį jį žmogus mato: egzistuoju Aš ir visa kita, kas mane supa (ne aš), bet manojo Aš smegenų filtrų „sukurta“. Jei aš matau, kad pasaulį reikia taisyti, tai jį taisyti yra mano valioje“… Nesvarbu, kad gal tik man, mano partijai, mano socialiniam sluoksniui ar civilizacijai, iš kurios ateinu, taip rodosi (ir kitiems gal rodosi priešingai).
O ką gali pataisyti žmogus, pats kupinas problemų ir kompleksų? Kreivas neištiesins nieko, o štai dar labiau sukreivinti (pagal savo atvaizdą) – tai čia prašom!
Ir taip mes gyvename pasaulyje, kokiame gyvename… Užuot stengęsi kuo mažiau pakenkti!
Curzio Malaparte (1898–1957)
Curzio Malaparte, italų diplomatas ir rašytojas, pokario dienoraštyje, rašytame Paryžiuje, pažymėjo: „Nauja rūšis plinta Europoje – smulkiaburžuazinis jaunimas, nebepakenčiantis savo kilmės, bet neturintis drąsos tapti proletarais, eiti kartu su darbininkais, nutraukti ryšius su sava klase, praeitim, gerove, saugia, garantuota ateitim… Darbas, verslas, profesija kaip tėvo, perimti biznį, klientus – tuo pat metu jaučia, kad nepasiruošę, neišsimokslinę, neturi drąsos būti piliečiais, spręsti problemų, kaip priklauso suaugusiam žmogui. Šitos savimi nepasitikinčios, silpnos ir bailios rūšies tipinis atstovas yra Jeanas-Paulis Sartre’as.“
Jo pasiekimas buvo tai, kad jis rado formulę, kuri tokiai nepritikusiųjų klasei tinka: save išoriškai proletarizuoti – apsileisti kalbant apie drabužius, elgesį, manieras. Nes tai nėra nei buržuazinės, nei proletarinės, bet manieros naujos dirbtinės klasės, vadinamos bohema, kuri mano, jog principus pakeičia palaidumas, o idėjas – megztukas aukštu kaklu… Komunistinės simpatijos Prancūzijoje ateina iš smulkiaburžuazinės mados – buržua mėgdžioja darbininkus. Užtenka užeiti į „Café de Flore“ Lotynų kvartale, kad pamatytum, kaip ten viskas dirbtina ir kokia apsimestinė jų laikysena… Pašnekama, jog jei Sartre’as būtų buvęs ne bjaurios išvaizdos, bet sveikas, gražiai nuaugęs vyras, jo filosofija būtų buvusi kitokia (jei būtų buvusi iš viso).
Jeanas-Paulis Sartre’as (1905–1980) ir Simone de Beauvoir (1908–1986) su draugais
Labai abejotina ar Sartre’ui iš viso turėjo įtakos rezistencijos patirtis – panašu, kad tai jam net neatrodė kaip nuotykis. Jis nebuvo nei be darbo likęs didvyris, nei ilgėjosi veiksmo, kovos ar pavojaus. Jis – netinkama medžiaga komunistui, jis nebuvo net trockistas – neryžtingas, amorfiškas, bet ilgainiui neišvengiamai prisiglaudžia prie nugalėtojų. Tokių žmonių rezistencija yra su šlepetėm.
Alberto Camus vaidmuo rezistencijoje buvo svarbus ir pokariu jis liko individualistas su savo nuomone ir pozicija (kai Sartre’as mėgavosi žvaigždės statusu, pasekėjais ir darė viską, kad juos išlaikytų). Išlaisvintoje Prancūzijoje prestižinė leidykla „Gallimard“ pakvietė Camus dirbti leidėju. Juo buvo neilgai, bet redagavo ir leido dar nepublikuotus Simone Weil (mirusios 1943 m. Anglijoje) rankraščius. O ir vėliau Camus artimai bendravo su jos tėvais… Kai 1957 m. Stokholme atsiėmė Nobelio premiją, kaip sau artimiausius paminėjo poetą André Charą ir Simone Weil. „Weil nebėra tarp gyvųjų, bet draugystei tai netrukdo“, – pastebėjo Camus.
Albert Camus (1913–1960)
Skaitant 1946-ųjų romaną „Maras“ akivaizdu, jog tiek Camus, tiek Weil mąstė taip pat ir apie tas pačias problemas. O rašydamas „Maištininką“ Camus nuolat prisimindavo Weil posakį: „Maištauju, vadinasi, egzistuoju!“ Už skirtumo tarp maišto ir revoliucijos suvokimą Camus skolingas Weil: maištininkas savo prispaudėjus neigia ir laiko mažesniais už save, bet atsisako juos dehumanizuoti ir sunaikinti galutinai. Nesutikti su priespauda yra gerai, bet tiek skriaudėjai, tiek skriaudžiamieji yra žmonės (priklauso žmonijai) – svarbu riba, pusiausvyra ir proporcingas jėgos panaudojimas. Viso šito nematome revoliucijose.
Artemis Cooper ir Anthony’is Beevoras, rašydami apie išvaduotąjį Paryžių, intelektualų poziciją pokario dešimtmečiais kvalifikuoja kaip išdavystę.
1948 m. komunistai įvykdė valstybės perversmą Čekoslovakijoje – neteisėtai užgrobė valdžią, ir Vakarams paaiškėjo tikri sovietų kėslai bei politika. 1947 m. per Prancūziją nusirito streikų banga – komunistai buvo gavę Maskvos direktyvą kaip galėdami sabotuoti Maršalo plano įgyvendinimą. Nes jis reiškė ekonomikos atstatymą, gerovės augimą ir neatitiko Stalino planų. Bet prancūzai darbininkai visiški kvailiai nebuvo ir komunistų partija ėmė prarasti paramą. Maždaug tuo pat metu Raudonoji armija grasino užimti visą Berlyną, ir prancūzai išsigando, kad tie nepasirodytų ir pas juos Concorde aikštėje. Maurice’as Thorezas pareiškė, jog komunistai tokiu atveju bus Raudonosios armijos pusėje, ir dėl to partija atsidūrė pozicijoje, panašioje kaip po nacių-sovietų Nepuolimo pakto pasirašymo 1939 m. – nė vienas sveiko proto žmogus nebenorėjo su jais turėt reikalų. Žavėjimasis Raudonąja armija, toks paplitęs pokario Europoje, išvirto į baimę ir nepasitikėjimą.
Bet fanatikų faktai neveikia, tai seniai žinoma: žmonės savo įsitikinimus, kurie nėra daugiau nei iliuzijos, brangina labiau nei savo artimųjų gyvenimus.
Prancūzijos Komunistų partijos išleistas plakatas (1946 m.)
Žodžiu, Prancūzijos išvadavimu komunistai jau nebesigyrė, bet greitai persivertė į Prancūzijos kultūros gynėjus (prieš amerikietiškų vertybių invaziją) – komunistai dar galėjo kontroliuoti menus ir filosofinę mintį. Intelektualais manipuliavo pasitelkdami šių idealizmą ir moraliai šantažuodami: jei nuvilsi Partiją, išduosi visos progresyvios žmonijos viltis! O intelektualai svajojo būti dirbančiųjų klasės pripažintais ir tik angažuodamiesi jos internacionaliniam judėjimui „atpirko savo buržuazinę kaltę“.
Simone Weil rašė: „Žmonės nemąsto, jie renkasi puses „už ką eina.“ Nieko nėra patogiau, kaip negalvoti, kas tolygu „galvoti kolektyviai“ – pasiduoti ideologijai, partijai – ir šitas atsisakymas galvoti, paradoksalu, yra vadinamas politiniu užsiangažavimu!
André Bretonas dar prieš karą daug siurrealistų matęs tampant komunistais (pvz., L. Aragoną), grįžęs iš JAV po karo, pastebėjo: „Prasčiokiškas žodis „angažuotis“, pokariu tapęs einama valiuta, reikalauja vergiškos tarnystės, kuri poetui ar menininkui turėtų natūraliai kelti siaubą.“ Angažavimasis reiškia, kad tu, partijai paliepus, tiesą nuslėpsi, pakeisi, iškreipsi tuoj pat ir nesuabejojęs nė akimirkos. Komunistai net bandė sukurti iliuziją, jog partijoje intelektualai ir dirbančioji klasė bendrauja kaip lygūs su lygiais: Lotynų kvartalo pakraščiuose buvo pora darbininkų gatvių, o pačiame kvartale komunistai pakentė net tokį beprotį kaip Michelis Foucoult.
Michelis Foucoult (1926–1984)
Intelektualų tarnavimas komunistinei dogmai pašaliečiui gal atrodė stulbinamas, bet partija buvo gudri – jauniems autoriams ji mokėjo pakutenti savimeilę, pataikavo prijaučiantiems ir manipuliavo skeptikais, kurie dar galėjo praversti. Paulis Éluardas važinėjo po Europą, skaitydamas komunistinės propagandos paskaitas – Italijoje iš jo buvo garsiai juokiamasi, nes taip kalbėjo propagandistai ir Mussolinio laikais.
Pirmasis komunistų lojalumo testas buvo 1948 m. pavasarį, kai maršalas Tito, didvyris ir sektinas pavyzdys prancūzų Rezistencijai, Stalino buvo paskelbtas išdaviku… Ir tie, kurie Tito besąlygiškai nepasmerkė, buvo iš patrijos išmesti. Jų draugai, netgi iš Rezistencijos laikų, su jais nebendravo ir nebekalbėjo gerus 30 metų! Ir jei kas partijos narių akivaizdoje drįsdavo Tito pavadinti didvyriu, stodavo tokia bailių tyla, kad žmones iš šalies tik juokas suimdavo.
Kremlius komunistams pokario Prancūzijoje nurodė kovoti prieš André Malraux – golizmo ideologijos reiškėją (jis buvo kultūros ministras Charleso de Gaulle’io vyriausybėje), ir su J.-P. Sartre’u – egzistencializmas buvo įvertintas kaip reakcinga buržuazinė filosofija. O Jeanas Cocteau kaip tik pastatė Sartre’o pjesę „Purvinos rankos“ – šiurpą keliantį partijos gyvenimo atvaizdavimą. Komunistai vos nenusprogo iš pasipiktinimo.
Jeanas Cocteau (1889–1963)
Ilja Erenburgas pareiškė Sartre’ui, kad jį niekina. SSRS (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga) uždraudė pjesės premjerą Suomijoje, nes ji „pažeidžia taikos sutarties sąlygas“. Tačiau per porą metų Sartre’as, niekada nebuvęs antikomunistas, tiek nuėjo į kairę, jog ėmė klausti komunistų leidimo kiekvieną kartą, kai norėdavo statyti pjesę. Ir jo niekada negaudavo… Lenkijoje vyko komunistų suorganizuotas Tarptautinis kultūros veikėjų kongresas (Pablą Picasso, buvusį prancūzų delegacijoje, lenkai priėmė kaip karalių). Prancūzai perskaitė trumpą kreipimąsi, reikalaujantį išleisti iš kalėjimo poetą Pablą Nerudą. Paskui Fadejevas, Ždanovo lieptas, skaitė ilgą pranešimą, išvadindamas Sartre’ą „šakalu su parkeriu“ – klausytojai rusų kultūros lygiu pasibaisėjo! Kitą dieną atėjo žinia, kad Ždanovas mirė neaiškiom aplinkybėm, kaip Kremliuje įprasta. Tada siaubas apėmė Fadejevą, tas galvojo, kad jis bus sekantis. Toliau delegatus nuvežė žiūrėti Aušvico ir vėl barabanijo propagandą, kad tik SSSR gali apsaugoti pasaulį nuo pasikartojimo (kai pati savo teritorijoje lagerių pristeigus kiek tik nori!).
Kai prasidėjo parodomųjų teismų Rytų Europoje periodas, prancūzų komunistams teko imtis aukštojo pilotažo, kad kiekvieną negatyvą paverstų pozityvu. Kuo didesnis melas, tuo daugiau tikėjimo buvo reikalaujama iš partijos narių ir tuo desperatiškiau jie tą melą gynė. Manipuliacijos buvo grynos ir begėdiškos: Stalinas ir komunistai visame pasaulyje kovoja už žmonijos gėrį. Todėl jie ir norėdami nesugebėtų padaryti žmonėms bloga, nekalbant jau apie lojalių partijos narių kankinimus, verčiant prisipažinti baisius nusikaltimus ir išdavystes.
Viktoras Kravčenko, rusų inžinierius, pabėgęs į JAV 1944 metais, išleido atsiminimus „I Chose Freedom“. Prancūzijoje jie pasirodė 1947 m. ir sukėlė sensaciją. Išversta į 22 kalbas ir parduota pusė milijono egzempliorių, o Prancūzija tuo metu buvo tiek komunistų įtakoje, jog nė viena iš didžiųjų leidyklų nedrįso knygos vertimo imtis!..
Partija visus knygoje surašytus kaltinimus SSSR apšaukė melu, o GULAG’o egzistavimą – pačiu didžiausiu. Komunistų spauda sufabrikavo straipsnį (autorius atseit JAV žvalgybininkas), demaskuojantį knygą kaip amerikiečių propagandos išpuolį. V. Kravčenko, straipsnyje apšmeižtas kaip alkoholikas ir patologiškas melagis, padavė laikraštį į teismą. Procesas prasidėjo 1949 metų sausio 24 d. Teisingumo Rūmuose, Paryžiuje. Laikraščio gynyba toliau juodino Kravčenko, bet procesas vyko, kaip buvo sumanyta – buvo teisiama SSSR, Stalinas ir Komunistų partija. Publika buvo Kravčenko pusėje, ir komunistų spauda jų nevadino kitaip kaip „kailiniuotais buržua“. Ir tik vieno liudininko gynyba negalėjo iškviesti – straipsnio autoriaus, nes jis neegzistavo. Užtai NKVD atskraidino iš Rusijos pirmąją Kravčenko žmoną, kuri turėjo sakyti, ką paliepta, nes jos tėvas buvo lageryje.
GULAG’o egzistavimą (gerus dešimt metų ankščiau už Solženyciną) patvirtino Vokietijos komunistų partijos vadovo našlė, išgyvenusi Ravensbruką ir sugebėjusi iš ten pabėgti iki raudoniesiems ateinant. Prieš karą ji su vyru ieškojo prieglobsčio Maskvoje, o Stalinas juos uždarė lageryje. Po nacių-sovietų pakto 1939 m. juos kartu su kitais vokiečių emigrantais kaip žydus SSSR atidavė naciams. Ir rusams labai nepasisekė, kad ji, Margarete Buber- Neumann, išgyveno ir atvyko iš Stokholmo paliudyti procese. Tuo jis ir baigėsi – balandžio 4 d. Kravčenko procesą laimėjo. SSSR spauda pranešė priešingai – laimėjo sovietai… Bet žodis buvo ištartas: SSSR nebebuvo dirbančiųjų rojus prancūzų akyse, ir atvirai kritikuoti komunistus drįso vis daugiau žmonių.
Tada komunistai ėmėsi steigti Tarptautinį taikos judėjimą (Picasso balandį nuvalkiojo ant kiekvieno kampo).
1952 m. Sartre’as ir Camus susipyko galutinai. Nes Sartre’o požiūriu politiškai neangažuotas menas buvo ne menas – politinių pažiūrų skirtumai prieš draugystę juk laimi visada… Kaip iš viso egzistencialistai, atstovaujantys individualumui ir individo atsakomybei, galėjo pateisinti SSSR, kurios sistema absoliučiai priešinga šitai idėjai?! O Prancūzijoje ir Saint-Germain-des-Prés bulvare Paryžiuje galėjo – intelektualai buvo akli ir kurti stalinizmo metodams. O ir šlovingos Prancūzų revoliucijos metodai buvo panašūs… Tie, kas buvo ne akli, juos pateisino! Simone de Beauvoir pati juos pripažino, bet teigė juos „neturint reikšmės“ (irrelevant) – „jie nesiskaitė“. Nes, jei juos užskaitysi kaip argumentus prieš SSSR, remsi amerikietišką kapitalizmą. Gali būti, kad Stalino režimas negailestingas, bet visos revoliucijos yra didingos savo siaubais! Svarbiausia yra tai, jog SSSR remiasi filosofija, ginančia žmonijos teisingumą. Nes ką siūlo Amerika? Ekonominę laisvę, o tai reiškia laisvę eksploatuoti žmones!
Kad Komunistų partija yra kankinių partija, visiškai atitinka jakobinų tradiciją. Viena, kas jiems pripažinti buvo nepakeliama, – kad visos kančios ir kankinimai, tiek nekaltų, tiek kaltų, buvo veltui – neatvedė į jokį tikslą… Ne, dar atves!
„Jei žmonės nesielgia kaip žmonės, jie dar vis tiek lieka žmonės ar nebe? “ Čia Simone Weil ir A. Camus nesutinka su Sartre’u. Šis, kaip ir visa pokaryje išsikerojusi prancūzų antiburžuazinė buržuazija, dar 1930-aisiais buvo ideologiškai apdorotas rusų emigranto, save atvirai vadinusio stalinistu (ir NKVD agento) Alexander‘o Kojève‘o, skaičiusio paskaitas Ecole Practique des Hautes Etudes Paryžiuje. Raymondas Queneau, George‘as Bataille, Maurice‘as Merleau-Ponty, André Robertas Bretonas, Jacques‘as Lacanas, Raymondas Aronas ir kiti, pokaryje ir komunistams jau visai pasinaikinus (po Chruščiovo pranešimo apie stalinizmo nusikaltimus XX partijos suvažiavime), vis tiek dar išlaikė prancūzų filosofiją ir kultūrą absoliučiai radikalioje kairėje. Sėkla neprapuolė, o pats A. Kojève pokariu jau darbavosi tarp Europos Sąjungos architektų, rimtesnį voratinklį mezgė, nelaukė rankas sudėjęs. Taigi Sartre‘as, kaip komunistuojančiam ir priklauso, smerkė: „Mūsų brangiausios vertybės praranda sparnus. Pažiūrėjus įdėmiau, kiekviena iš jų sutepta krauju.“ Aišku, tik ne jo brangioji SSSR – jos kruvinos rankos nesiskaito.
J.-P. Sartre’o autobigrafija „Žodžiai“ (1963)
Bet logika nesvarbu, svarbu, kas pirmas kam užklijuos etiketę ir kartos ją iki begalybės, kol niekas nebesiginčys. Ir suteptos brangiausios vertybės jau nebėra vertybės. Kūrybai ir menui taikomas toks požiūris yra absoliučiai nihilistinis – tradicija, istorinis palikimas, viskas suvedama į moralumą – viešosios nuomonės konformizmas, taip suorganizuotas, susimąstyti nesustoja. O teisti miniai labai patiko visada. Tik laiko prarajai tarp teisėjų ir teisiamųjų didėjant, visuomet nykštukai teis milžinus (kaip, pvz., dabar aktyvistai teisia praeities istorines figūras).
Jau tada teisti, pvz., rašytojo Louis-Ferdinando Céline’o klystkelius, buvo nebrandumas. Nes nesugebama suprasti, jog dėl tų klystkelių Céline’o romanai persmelkti egzistencinės patirties, kurią, jei teisiantieji suprastų, taptų brandesni (ir nustotų būti teisėjais). Čia yra kultūros jėga: ji nukenksmina siaubą, „pervirdama“ jį į egzistencinę išmintį.
Milanas Kundera: „Jei teismo dvasiai pavyks užmušti XX a. kultūrą, iš mūsų neliks nieko, tik siaubingų dalykų prisiminimai, apdainuojami vaikų choro.“
Alaino Finkielkrauto knygoje „Jud imaginaire“ („Save žydu įsivaizduojantys“) rašo apie pokarinį prancūzų jaunimą ir savąją patirtį: „Tapti sąmoningam, kontaktuoti su realybe man buvo visai nebūtina – instinktyvus ir besąlygiškas solidarumas jungė mane su visais šios žemės paniekintaisiais – nuo Spartako iki Black Power judėjimo. Aš buvau gyvas priekaištas, kuriuo auka priekaištauja budeliams. Iš savo žydiškumo aš gavau ne religiją ar gyvenimo būdą, bet įsitikinimą, jog neteisybę atjaučiu automatiškai. Tokią mano didybės maniją pateisino begalinis sąrašas mirusiųjų, nors aš jų niekada nepažinojau. Bet juk nešiau toliau jų vėliavą… Karas buvo neseniai pasibaigęs, mano gyvenimas jau buvo saugus – aš tapatinausi su Holokausto aukomis, žinodamas, jog niekada nereikės pergyventi jų likimo.“
Alainas Finkielkrautas (1949)
1968-jų gegužę, kai Danieliui Cohn-Benditui nebuvo leista grįžti gyventi į Prancūziją, vyko protesto demonstracija su šūkiu „Mes visi – Vokietijos žydai!“… Drauge tai buvo ir šventė – pagaliau ne tik žydai galėjo būti žydais! Jų išskirtinė pozicija buvo laikinai panaikinta – staiga trumpam kiekvienas galėjo save vadinti paria ir prisisegti geltoną žvaigždę, teisiojo rolė staiga tapo prieinama visiems. Kiekvienas galėjo vadintis skriaudžiama mažuma!
Jei ir buvo jausmas, jog žydai taip karikatūrizuojami, tai neilgai. Demonstrantai taip noriai buvo žydais, nes jokio kito savo įvaizdžio neturėjo. Taip visa ši generacija paeiliui buvo anarchistais, trockistais, maoistais – ką apie jaunimą kalbėti, jei tą pačią trajektoriją praėjo ir J.-P. Sartre’as ir S. de Beauvoir (kol numirė ir nebegalėjo atsinaujinti pagal paskutinę madą – tada išėjo iš mados ir imta pamiršti).
Gyvendami užuovėjoje ir ramybėje, pokario vaikai kentėjo nuo tuštumos – palyginus su pasibaigusiu karu nieko nevyko, ir jie tą tuštumą įsigudrino pripildyti įvairių revoliucijų iliuzijomis. Jie paniškai bijojo savo nereikšmingumo ir ieškojo jungties, kad perimtų bet kokį sukilimą bet kur pasaulyje. Individualiai jie „nesvėrė“ nieko, propagandos buvo skatinami susimesti į minią ir gelbėti pasaulį – ideologinis sąmoningumas buvo jų svarbiausias rūpestis. Jokio sąvojo „aš“ neįgavę, šie žmonės visam gyvenimui taip ir liko save projektuojantys į svetimas problemas: kokią tik idėją jiems į galvą įmesi, jie visi būriu puls tos revoliucijos pusėn.
1968-ųjų gegužės studentų protestai Paryžiuje
Ir tuo pat metu jie nepaprastai arogantiški: girdi, jų niekas neapgaus, jie žino, jog viskas turi politinę reikšmę – dar nė vienos istorinės patirties riaukšlės jų veiduose, o jie elgiasi taip, tarsi ugnies krikštą kare jau sėkmingai praėję. Realybėje jie buvo ciniški pradinukai ir tokie paliko. „Svajonės yra realybė“, – rašė jie ant Lotynų kvartalo sienų. Bet tiesa buvo priešinga: barikadų chaosas, nukirsti miesto medžiai, raudonos vėliavos – visa tai buvo daugiau sapnas, sapnuotas atvirom akim užhipnotizuotų lunatikų… Intelektualo pasirinkimas yra tik tarp reformos ir revoliucijos: ar taisysim visuomenę palaipsniui, ar viską sugriausim ir pradėsim iš naujo? 1968-ųjų generacija pritarė tiems, kas juos inspiravo – sugriauti geriau!
Tada dar jaunas žmogus, anglų filosofas Rogeris Scrutonas 68-ųjų gegužę kaip tik buvo Paryžiuje: „Draugė grįžo vakare, dienos metu ji buvo barikadose su teatro trupės kolegomis – labai entuziastinga Antonino Artaud pasekėja, pergyveno vyksmą kaip situacionistinio teatro viršūnę – absurdiškos buržuazinės kasdienybės meninė transfigūracija! Didelės pergalės pasiektos: policininkai apmėtyti akmenimis, automobiliai padegti, šūkiais sienos aptepliotos… Žodžiu, buržuazija traukiasi ir greitai senojo pasaulio fašistams (tipinė tam laikui raudonųjų klijuojama etiketė) nebus pasigailėjimo…
1968-ųjų gegužė, barikados Paryžiaus gatvėse
Na, jei kas ir priminė nacistus, tai kaip tik demonstrantų visur skleidžiamas teroras ir vandalizmas. Ir ko ji nori vietoj tos buržuazijos, kurios dėka užaugo laisvėje ir gerovėje, jomis mielai naudodamasi?“ Draugės atsakymas buvo tiesiai iš Foucault knygos „Les mots et les choses“ – 68-ųjų biblijos, teksto, pateisinančio bet kurią transgresijos formą, nes „paklusnumas yra pralaimėjimas“. Tai satanistinė knyga, labai nagingai sukonstruota bepročio, siekiančio įrodyti, jog „kultūra ir žinios yra niekas kita kaip galios išraiška“. Knyga grynai retorinė, jos tikslas yra ne (filosofinė) tiesa, bet subversyvumas: tiesa, girdi, kinta, keičiantis epochoms, ji susijusi su žmonių sąmone ir valdančiųjų klasių primetama valdomiesiems… Revoliucijos dvasia, nuolatos ieškanti, ko dar galima būtų nekęsti pasaulyje, Foucault kūryboje rado naują literatūrinę formuluotę.
Dabar ta draugė puikiausiai yra buržua, kaip ir likę kovotojai nuo barikadų, įsilieję į valdančiąsias struktūras. A. Artaud yra seniai passé… Foucault miręs nuo AIDS, kurį pasigavo Amerikoje skaitydamas paskaitas kaip gerai apmokama gastroliuojanti įžymybė. Tačiau jo vizija apie Europos kultūrą, kaip institucionalizuotą valdančiųjų galią, yra visur kišama kaip dogma, o studentai nebeturi nei religijos, nei kultūros pagrindų, kad tai užginčytų. Ir tik Prancūzijoje Foucault jau įvardijamas tuo, kas jis buvo – šarlatanu. O Rogeris Scrutonas po 68-ųjų gegužės patirties visam laikui liko konservatyvumo šalininku – jei taip atrodo progresas, tai tikroji revoliucija yra jam pasipriešinti!
Rogeris Scrutonas (1944–2020)
Grahamas Robbas apie 1968 m. gegužę rašė „Paryžiaus istorijoje“ (už kurią gavo Paryžiaus miesto piliečio garbės vardą): „Pokariu studentai – Paryžiaus jaunimas – buvo iškeldinti iš miesto ir sukoncetruoti „mokymo fabrike“ – buvusiose kareivinėse Nanterne. Ten apgyvendinti, jie buvo maitinami suvirškinta informacija, vadinama žiniomis (pagal JAV universitetų trockistinį pavyzdį, aukštinant Fidelį Castro ir Che Guevarą). O profesoriai labai priminė automatus robotus… Studentai daugiausia buvo iš miesto pakraščių, tarnautojų ir liberalų tėvų, dėl įvairių priežasčių negalinčių jiems apmokėti geresnio išsilavinimo, vaikai. O Nanterne ir gyventi buvo pigiau, nei nuomuoti kambarį mieste. Tik daugiau ten absoliučiai nebuvo, ką veikti.
Kaip 68-ųjų įvykius vaizdavo TV, tai atskira tema: jau tada informacijos srautu buvo kuriama paralelinė realybė. Judėjimo vadus televizija profiliavo Marxo ir Coca-Colos vaikais – kaip vartotojus ir kartu objektą žiūrovams „vartoti“. Jų jaunystę, eleganciją, nuovokumą eilinis TV žiūrovas mielai „pirko“. Ilgi plaukai atitiko „Bitlų“ ir Alaino Delono modelį. Interviu ėmėjai neakcentavo ideologijos, daugiau buvo orientuojamasi į populiarių dainų leitmotyvus: „aš nežinau, ko noriu…“, „mano jaunystė eina pro šalį…“, „man nieko neliks…“.
Yves’o Saint Laurento vasaros kolekcijos modelis
Merginų studenčių įvaizdis buvo tiesiai iš madų žurnalų – jos nebuvo patronizuojamos. Su jomis greičiau flirtavo. Meno akademija sukūrė plakatą „Grožis yra gatvėje“ – mergina elegantiškomis kelnėmis grakščiai meta Molotovo kokteilį. Yves’as Saint Laurentas sukūrė May’68 kolekciją – studentų maišto stiliaus paltai, striukės. Ir nors YSL madų namai visada buvo „auksiniame trikampyje“, dešiniajame krante netoli Eliziejaus laukų, greitai gimė populiari rūbų linija Rive Gauche – „kairysis krantas“ – bohema, protestas… Pelninga ir ant bangos!
YSL rūbų linijos Rive Gauche etiketė
Revoliucija iš esmės yra buržuazinis reiškinys. Polinkis į demonstracijas ir riaušes Prancūzijoje – buržua nuolatinio nepasitenkinimo reiškinys… Vėliau 68-ieji tapo atsiminimais apie transcendent experience, pasakota ir perpasakota vaikams bei tyrinėtojams, lyg būtų dalyvauta pačioje 1789-ųjų revoliucijoje ar Vietnamo kare. May’68 ilgainiui ėmė simbolizuoti asmeninį išsilaisvinimą ir paternalistinės, gerontomatinės sistemos pabaigą. Ir tai yra paradoksalu, žinant, jog pagrindinis May’68 renginys neturėjo nieko bendra su studentais!
Žmonės, pavargę nuo politinių streikų ir chaoso Lotynų kvartale, gegužės 30 dieną milijoniniu mitingu Concorde aikštėje išreiškė savo palaikymą de Gaulle’iui: „Mes su tavimi“, „Komunistai nepraeis!“ (apsuktas prieš kairiuosius senas Ispanijos pilietinio karo šūkis No Passaran!). Nei prieš tai, nei po to tokios masinės demonstracijos Prancūzijoje nėra buvę – buržuazija sukilo prieš buržuazinių radikalų gaują. Tada de Gaulle’is triuškinamai ir laimėjo rinkimuose. Tokio pralaimėjimo kairė dar nebuvo patyrusi – Sartre’o kelio į Laisvę pabaiga, radikalios idėjos buržuazijos nenugalėjo… Ar jūs kada šitą – tikrąją – May’68 versiją girdejot?
1968-ųjų gegužės studentų protestai Paryžiuje
Istorija perrašyta, radikalai pasiskelbė laimėję, o de Gaulle’iui užrašė pralaimėjimą atgaline data. Nesvarbu, jog tai melas – jei visur užrašyta, vadinasi, tai tiesa – bolševikai buvo geri mokytojai!
1968 m. gegužę buržuazijos vaikai išprovokavo proletariato neramumus. To pasekmė – taikos palaikytojai visam laikui liko įvardinti kaip visuomenės priešai, profsajungų lyderiai įžengė į korupcijos kelią (ir jų atotrūkis nuo likusių narių niekada nebeišnyko), jaunų buržua gyvenimo sąlygos sparčiai pagerėjo. Ne į konsumerizmą orientuoti dėstymo metodai buvo diskredituoti, amžius tapo nebesvarbus kaip socialinio statuso markeris… Dabar tikima, jog 1968-ieji revoliucionizavo Prancūzijos visuomenę, ypač seksualinio elgesio ir dirbančiųjų teisių prasme. Iš visų 68-ųjų šūkių žmonės dar šiek tiek prisimena „draudžiama drausti!“; aktyvistams, kurie buvo tada tokie svarbūs, į XX a. pabaigą jau nebeliko vietos: aktyvizmas buvo pasmerktas už polinkį į totalitarizmą – aukštų idealų tironija irgi yra tironija!
Bet scena neliko tuščia – į madą atėjo disidentai, griovę ir sėkmingai sugriovę komunizmą, – jiems ėjo visas dėmesys ir pagarba. Prancūzija – totalitarinė valstybė? Ne. Bet mada yra mada, kiekvienas aktyvistas išvirto į disidentą: gali būti tik TV žiūrovu, o taip norisi įsivaizduoti, kad esi veikėjas. Kairieji radikalai manėsi turį teisę savintis visų laikų ir šalių nuskriaustuosius ir juos reprezentuoti.
Stipraus ryšio su praeitimi nebuvimas yra XX a. galo liga, taip pat kaip apie 68-uosius buvo pasiekta žodinio terorizmo viršūnė: kas dabar dar žino, kaip ten iš tikro buvo, o visas to laiko dogmatiškas tuščiažodžiavimas mus pasiekė užrašytas ir netgi kelia nostalgiją – pergyventas kolektyvinis nuotykis, buvimo kartu euforija…
Tuo laiku iš esmės pasikeitė ir požiūris į žydus.
Čia reikia prisiminti istoriją: ilga Vakarų Europos žydų – izraelitų – asimiliavimosi tradicija teigė: žydas esi viduje, o iš išorės – kaip visi. Pokario dešimtmečiais situacija apvirto atvirkščiai: išoriškai – specialus žydiškas identitetas, o iš tikro – žmogus kaip ir visi kiti. Ir tas oficialus žydiškas identitetas vis labiau netiko prie gero buržuazinio jaunimo gyvenimo. Jei jų tėvai po karo jautė gyvųjų kaltę prieš mirusiuosius, tai kita karta ieškojo naujų kenčiančiųjų, kuriems galėtų atstovauti: trečiasis pasaulis, Black Power, skriaudžiami moterys ir vaikai, gamta ir gyvūnai tapo naujais žydais, kuriems grėsė išnaikinimas – turi būtinai grėsti išnaikinimas, nes aliuzija į Holokaustą!
Jau keletą šimtmečių dalis (esantieji tarp raštingiausių visoje žmonijoje) laikėsi humanizmo tradicijos – jie buvo pasaulio piliečiai ir visos žmonijos advokatai. Jie žydais savęs net ir nelaikė, kaip ir, pvz., Simone Weil. Tai kodėl tada žydams turėtų priklausyti specialios teisės? Ne, internacionalistai buvo nešališki!
Simone Weil 1942–43 m. Londone rašė: „Taip, vokiečių okupantai naikina Prancūzijos žydus, bet va, Prancūzija savo kolonijose irgi labai blogai elgiasi su vietiniais, taigi tai vienas ir tas pats.“ Tikri Holokausto mastai tada dar buvo nežinomi, ir ji jų taip ir nesužinojo, neišgyvenusi iki karo pabaigos. Nes vėl būtų tekę dienoraštį marginti atgaila, kaip ji buvo tokia akla ir nematė, kas realiai vyksta…
Simone Weil (1909–1943) vardu pavadinto kelio (ir nuorodos į jos palaidojimo vietą) lenta Ashford’e, Anglijoje
May’68 propagandistai irgi jau nebegalėjo Holokausto nurašyti kaip nieko nereiškiančio. Todėl iš jo buvo padarytas absoliutus matas nusikaltimams prieš žmoniją matuoti. Ir todėl aktyvistai atsisuko prieš Izraelį bei jį ekskomunikavo – žydų kančių palikimas perėjo į kitas rankas: pabėgėlių stovykloje gyvenantys palestiniečiai dabar yra geltonosios žvaigždės nešiotojai. Aišku, taip gali tvirtinti tik nieko bendra su realybe neturintys, absoliučiai kovos idėjos apimti ir iliuzijų užpiltomis akimis.
Jų idealas yra neutrali, multikultūrinė, demokratinė Palestinos valstybė – neaiškus, neįvykdomas, utopinis planas, už kurio įgyvendinimą vėl bus galima ilgą laiką smagiai pakovoti!.. O kurį laiką jau rodėsi, kad „visko arba nieko“ laikas praėjęs, kad jau susivokėm, jog mūsų istorinė visata nėra abstraktus radikalių pasirinkimų pasaulis; netgi tai, kad trokšti visuomeninės idilijos jau yra totalitarizmas… Žmonijos natūrali gyvenama aplinka yra reliatyvumas. Kova buvo ir bus, bet į amžinos harmonijos uostą niekada neatplauksim: neklasinė visuomenė yra smegenų pagimdyta iliuzija, vilkas ir ėriukas niekada nebus bičiuliai.
Charlesas Bukowskis: „Kas nori išsaugoti savo idealus tyrus, tampa savo vidinio konclagerio kaliniu…“ Be utopijos nėra ir inkvizicijos, nėra žodinio teroro, nėra beprasmės (aukštais idealais pateisinamos) prievartos, todėl, sakyčiau, pirmyn atgal į realybę!
Žmonija „laukėsi“ Naujojo Pasaulio ir tą būseną vadino modernumu. Ar esame iki šiol modernūs, ar tai jau praeitis?
Iliuzijos nutraukia mūsų gyvybinę energiją savo egzistavimui palaikyti. O mes liekam nusilpninti ir tinkami tik reaguoti į išorinius dirgiklius iš iliuzijų kūrėjų pusės. Bet dar svarbiau – iš realybės pusės! Ji didesnė ir galingesnė už viską, nes mūsų visai nematoma, netgi neigiama, nejaučiama. Ji stumdo mus kaip norėdama, o mums belieka sakyti, jog tai – likimo ranka. Todėl galiausiai žmogus visada ir pralaimi. Ir panašu, kad dar kurį laiką kitaip nė nebus.
Paryžius. Laiptai į Monmartrą...
P.S. Teksto 1-oji dalis „Idėjos gyvena per žmones“ buvo spausdinta 11-ame BALTO KAMBARIO numeryje
Jums taip pat gali patikti
Loulou de la Falaise – grynakraujė Paryžiaus kairiojo kranto bohemos atstovė
Išsamus pasakojimas apie Loulou de la Falaise – Paryžiaus kairiojo kranto bohemos atstovę, Yves
Paryžius, Rilkės mitas ir jo paveikti žmonių gyvenimai
Išsami esė apie Rainer Maria Rilkę, Paryžių, bohemą, dendizmą ir mito apie dvasinį poetą su
PARYŽIUS, RILKĖS MITAI IR JO PAVEIKTI ŽMONIŲ GYVENIMAI (tęsinys)
Gaivos Kuliešienės kultūrinė esė apie Rainerį Maria Rilkę, Baladinę Klossowską, Paryžių i