Juozas Mykolaitis: nuo paklodžių iki istorijos džiunglių

Savamokslis menininkas Juozas Mykolaitis (1911–1981) kūrė 15 paskutinių savo gyvenimo metų, jau išėjęs į pensiją. Jo meninei raiškai didžiulę įtaką padarė vyresniojo brolio rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino asmenybė ir kūryba.

Iki 1933 m. lietuvių grožinėje literatūroje vyravo buitinis realizmas, kuriame didžiausias dėmesys buvo skiriamas išoriniams įvykiams ir socialinei aplinkai, o psichologinės savistabos užuomazgų pasitaikydavo tik pavieniuose autoriniuose bandymuose (pvz., Igno Šeiniaus, Julijono Lindės-Dobilo, Šatrijos Raganos ar Jurgio Savickio prozoje). Vis dėlto nuosekliausiai dėmesį į vidinį veikėjo pasaulį sutelkė V. Mykolaitis-Putinas, romano „Altorių šešėly“ pagrindinį veiksmą perkėlęs į herojaus vidinį pasaulį.

Visgi šis novatoriškas posūkis nebuvo įvertintas vienareikšmiškai teigiamai. 1932–1933 m. iš pradžių dalimis, o vėliau kaip knyga pasirodęs pirmasis lietuviškas psichologinis-intelektualinis romanas „Altorių šešėly“ sukėlė neregėtą literatūrinės kritikos ir visuomenės audrą. Didžioji dalis to meto katalikiškos pakraipos kritikų (tokių kaip Adomas Jakštas-Dambrauskas ar Justinas Staugaitis-Gintautas) kūrinį griežtai atmetė, traktuodami toli gražu ne kaip aukšto lygio meninį proveržį, o kaip tiesioginį puolimą prieš Bažnyčią, nors būta ir vertinusių jo meninį novatoriškumą.

Juozas Mykolaitis. PASIKĖSINIMAS. 1973. 21x38. Dažai, popierius. ČDM Lvp 10

Šią įtemptą dramą savo kūryboje įprasmino jauniausias rašytojo brolis Juozas. Jo paveiksle „Pasikėsinimas“ pavaizduotas bažnyčios fone stovintis kunigas, iškėlęs kirvį virš ant kelmo padėtos knygos „Altorių šešėly“. Paveikslą galima interpretuoti kaip reakciją į neigiamą romano recepciją. Kunigas su kirviu čia simbolizuoja to meto visuomenės kritiką knygos atžvilgiu.

Brolio kūryba inspiravo ir paveikslą „Aš, žaltys ir žmogus“. Paveikslo kompozicija alegoriška ir kupina simbolių, tiesiogiai nurodančių į V. Mykolaičio-Putino poemą „Žilvinas ir Eglė“. Kairėje pavaizduota vyro figūra su švarku ir skrybėle, po kuria įkomponuotas užrašas „AŠ“ veikiausiai nurodo patį autorių arba jo brolį Vincą. Centrinėje dalyje dominuoja stilizuoto žalčio figūra, kurios vingiuose įpintas užrašas „…IR ŽMOGUS“, sukuriantis tiesioginę nuorodą į poemos eilutes, kuriose Eglė gina savo mylimąjį prieš brolius: „Ne žaltys jis, tik žmogus./ Jis ilgai vien meilės laukė,/ Žudė jį ta žalčio kaukė.“ Dešinėje pusėje pavaizduota moters figūra traktuotina kaip pagrindinė poemos herojė, kurios kūną dengia spygliuotomis eglės šakomis virstantys plaukai.

Juozas Mykolaitis. AŠ, ŽALTYS IR ŽMOGUS. XX a. 8 deš. 46,5x41. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 27

Užmerktas Eglės akis galima interpretuoti kaip autsaiderių menui būdingą techninį supaprastinimą, tačiau galima matyti ir kaip intuicijos bei vidinio susikaupimo užuominą, siejamą su V. Mykolaičio-Putino poemos eilutėmis: „Kokiom ji akim į mane pažiūrėjo, / Ta saulėto kranto mergaitė! / Rods, visą krūtinėj pribrendusį skausmą / Jinai savo vyzdžiais išskaitė.“

Vinco Mykolaičio-Putino eilutėmis suskamba ir kūrinys „Bėrus žirgus pabalnoję“. 1916 m. laikraštyje „Lietuvių balsas“ publikuotame V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Senovės karo daina“ poetas pasitelkė lietuvių liaudies karinių-istorinių dainų estetiką. Eilėraštis pulsuoja dvejopu jausmu: iš vienos pusės, jame skamba optimizmas, viltis sugrįžti ir atnešti artimiesiems džiaugsmą („Šilko skarą seserėlei, / Aukso žiedą mergužėlei“), iš kitos – tragiškas nuojautos dvelksmas. Paskutiniajame posme iškylantis žūties ir iškeliavimo į „dausų šalis“ motyvas atskleidžia gilesnį, poeto kūrybai būdingą egzistencinį nerimą ir atsidavimą savo lemčiai.

Juozas Mykolaitis. BĖRUS ŽIRGUS PABALNOJĘ. XX a. 8 deš. 81x48. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 24

Vincas Mykolaitis-Putinas. Senovės karo daina. In Lietuvių balsas, 1916 m. sausio 6 d. Nr. 2 (31), p. 3.

J. Mykolaičio paveiksle „Bėrus žirgus pabalnoję“ atgyja herojiškas, romantizuotas senovės kariauninkų žygis: ant bėrų žirgų jojantys šarvuoti raiteliai, žaliuojančių miškų gelmės, ąžuolo šakos ir skrendantys paukščiai… Paveikslo estetika atliepia Putino eilėraščio romantizmą – realistiški Pirmojo pasaulinio karo baisumai čia užleidžia vietą tauriam, idealizuotam Tėvynės gynėjo paveikslui.

J. Mykolaičio „Legenda apie Kęstutį“ taip pat remiasi brolio kūryba – tautos likimo misterija „Nuvainikuotoji vaidilutė“.

Juozas Mykolaitis. LEGENDA APIE KĘSTUTĮ. 1970. 38x21. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 4

Paveikslo centre – kunigaikštis Kęstutis ant balto žirgo, lydimas dviejų raitelių su trimitais. Priešais jį – prie aukuro besimeldžianti Birutė. Kūrinio apačioje eiliuotas posmas: „Kiek jie jojo, trimitavo… O Kęstutis, kad pagavo… / Mergužėlę jauną, gražią / Birutėlę sau už pačią.“

Akivaizdu, kad brolio literatūra darė didelę įtaką Juozo menui. Tačiau lieka atviras klausimas, ar ši priklausomybė ribojo menininko savarankiškumą, ar veikiau tapo sąmoningu kūrybinio dialogo pagrindu.

Savo kūriniams Juozas naudojo kasdienes, buitines medžiagas, pavyzdžiui, paklodes. Vienas stipriausių jo darbų – „Motina“ – atliktas būtent ant paklodės audinio.

Juozas Mykolaitis. MOTINA. 1977. 38x60. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 2

Paveiksle dominuoja moters-motinos-milžinės figūra. Du vaikus žindančią moterį galima traktuoti kaip galingą gyvybės ir vaisingumo šaltinį. Fonas užpildytas didelėmis stilizuotomis rožėmis ir smulkiu lapų raštu, primenančiu liaudiškus audinius ar sienų tapetus. Paveikslo apačioje įkomponuotas užrašas „1944. III. 3. PILOTIŠKIAI JUOZO MYKOLAIČIO“ atspindi autsaiderių menui būdingą tendenciją raštą naudoti kaip lygiavertį kompozicijos elementą.

Data kūrinyje žymi ne jo sukūrimo laiką, o autoriaus prisimenamą praeities įvykį. Toks santykis su laiku būdingas visai J. Mykolaičio kūrybai. Jis ne kartą vaizdavo kokį nors praeities momentą, praėjus ne vienam dešimtmečiui nuo jo.

Prie nostalgiško praeities ir tėviškės įprasminimo šliejasi ir kūrinys „Vaikystė“. Paveiksle kaimo sodybos kasdienybė (medinis namas, gandrai medžio lizde, kieme lakstantys paukščiai) susilieja su vaizduotės ir emocijų pasauliu. Dešinėje kompozicijos pusėje iškylantis besišypsančio žmogaus portretas, skendintis ryškių gėlių žiedų jūroje, ir lange pasirodanti figūra veikia kaip atminties vizija. Panašu, kad svarbiausia čia saugi vaikystės būsena.

Juozas Mykolaitis. VAIKYSTĖ. 1975. 78x42. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 3

J. Mykolaičio gyvenimo kelias buvo glaudžiai susijęs su gimtosiomis Pilotiškėmis. Baigęs dvi Prienų „Žiburio“ gimnazijos klases, jis mokslų nebetęsė – kaip savo atsiminimuose rašė V. Mykolaitis-Putinas, dėl menko stropumo tėvas sūnų grąžino iš gimnazijos ir paskyrė dirbti ūkio darbus. Vėliau, pokario metais, Juozas dirbo kolūkyje, o nuo 1966 m., išėjęs į pensiją, atsidavė kūrybai.

Pirmiausia jis, kaip ir brolis Vincas, bandė reikštis literatūroje, rašydamas atsiminimus apie brolį ir šeimą bei padavimus apie gimtąsias Pilotiškes, tačiau ilgainiui pagrindine saviraiškos forma Juozui tapo dailė. Piešė ant paklodžių ar prasto vyniojamojo popieriaus. Gimtąsias Pilotiškes vaizduojančiuose darbuose Juozas neretai derino tapybą su koliažu – prie nutapytų peizažų klijavo fotografijas, oficialių institucijų raštus ir kitus dokumentus, susijusius su gimtine ar savo bei brolio gyvenimu.

Juozas Mykolaitis. PILOTIŠKIŲ KAIMO AKMUO ELNIO PINIGINĖ“. 1973. 68x65. Dažai, paklodė, nuotrauka, klijai, dokumentai. ČDM Lvp 21

Viename tokių kūrinių prie Pilotiškių akmens piešinio įkomponuota Juozo nuotrauka prie to akmens, o apačioje priklijuoti oficialūs raštai: Kultūros ministerijos dokumentas, kad šis „Velnio pinigine“ vadinamas akmuo įtrauktas į archeologinių paminklų sąrašą, ir Lietuvių kalbos ir literatūros rankraštyno raštas apie priimtus J. Mykolaičio prisiminimus apie brolį V. Mykolaitį-Putiną. Tokia dokumentų, nuotraukų ir tapybos jungtis naikina ribas tarp meno ir gyvenimo.

Ne visi J. Mykolaičio kūriniai tiesiogiai siejasi su brolio literatūriniu pasauliu. Kūrinyje „Lietuvaitės“ atsiskleidžia tautinių raštų grožis ir liaudiškoji estetika. Čia J. Mykolaitis vaizduoja dvi merginas, apsirėdžiusias puošniais tautiniais drabužiais: margomis juostomis, karūnomis ir ryškiomis, stambiais gėlių žiedais siuvinėtomis prijuostėmis.

Juozas Mykolaitis. LIETUVAITĖS. 1968. 43x64,5. ČDM Lvp 26

Žaliuojančių pievų ir miško fone,po Lietuvos vėliavos spalvų vaivorykšte ir žaibo blyksniu, pavaizduota vaiko figūra su grėbliu tarp dviejų šieno kauburių kompozicijoje „Peizažas su vaivorykšte“ išreiškia autsaiderių menui būdingą neįmantrų, natūralų santykį su gamta ir kaimo darbų kasdienybe.

Juozas Mykolaitis. PEIZAŽAS SU VAIVORYKŠTE. 1975. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 11

Tigrus vaizduojančiame kūrinyje atsiskleidžia autsaiderių menui būdinga egzotikos ir gamtos paslapčių tema. Tapydamas iš miško išnyrančius tigrus, tamsios upės vingį ir raudoną saulėlydį, menininkas remiasi ne tiesiogine patirtimi, o vaizduote ir vizualiniais impulsais. Šis kūrinys atskleidžia spontanišką, smalsią ir nevaržomą J. Mykolaičio pusę.

Juozas Mykolaitis. TIGRAI MIŠKE. XX a. 8 deš. 93x61. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 20

Nesvetimos J. Mykolaičiui buvo ir istorijos džiunglių temos – klajonės sudėtinguose, atšiauriuose paties išgyventos praeities verpetuose. Komikso principu sukurta istorinė-politinė karikatūra „Hitlerio kelionė į „dangų“ 1939–1944“ vaizduoja Antrojo pasaulinio karo įvykius ir Trečiojo reicho žlugimą. Kūrinio siužetinė ir ideologinė ašis labiausiai išryškėja per įkomponuotą frazę: „Šventas Petrai, uždaryk dangaus vartus, ateina Hitleris!“. Šia groteskiška satyra autorius bando ne tik užfiksuoti karo baisumus, bet ir rasti moralinę kompaso kryptį painiame, chaotiškame XX a. istorijos šabakštyne.

Juozas Mykolaitis. HITLERIO KELIONĖ Į „DANGŲ“. 1939–1944. XX a. 8 deš. 130x44. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 25

Kūriniuose „Seniau ir dabar“ ir „Lietuvis kaimietis 1940 m.“ išryškėja oficialiosios propagandos įtaka. Priešprieša tarp „skurdžios buržuazinės praeities“ ir „šviesios komunistinės dabarties“ atkartoja chrestomatinius to meto ideologinius šablonus. Sunku vienareikšmiškai įvertinti, kiek tai buvo paties menininko nuoširdus tikėjimas socialinio teisingumo pažadais, o kiek – prisitaikymas prie oficialiojo diskurso ar noras pelnyti sistemos palankumą.

Juozas Mykolaitis. SENIAU IR DABAR. XX a. 8 deš. 42x41,5. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 28

Juozas Mykolaitis. LIETUVIS KAIMIETIS. 1940. XX a. 8 deš. 36,5x92,5. Dažai, paklodė. ČDM Lvp 23

Neturėdamas akademinio išsilavinimo, bet vedamas stiprios vidinės intuicijos ir gilaus ryšio su brolio V. Mykolaičio-Putino kūryba, J. Mykolaitis sukūrė savitą, romantizuotą ir kartu kiek groteskišką pasaulėvaizdį. Kūrėjo pasirinkta meninė kalba – spontaniška ir nepavaldi jokiems akademiniams kanonams – atskleidžia autsaiderių meninei raiškai būdingą vidinį poreikį dokumentuoti ir įprasminti savo pasaulį, nesiekiant įtikti meno rinkai ar tilpti į tam tikras estetines normas. Jo kūryba išsiskiria savita menine kalba ir autsaiderių menui būdingu autentiškumu. Ryškus dialogas su brolio kūryba rodo, kad ši estetika formavosi ne izoliuotai, o nuolat sąveikaudama su V. Mykolaičio-Putino literatūriniu pasauliu. Visgi J. Mykolaičio santykio su broliu nereikėtų suprasti kaip besąlygiško susižavėjimo. Nors daugelis jo kūrinių tiesiogiai siejasi su V. Mykolaičio-Putino tekstais ir biografija, sunku nustatyti, ar tai buvo sąmoninga brolio kūrybos apologija, ar natūralus šeimos kultūrinės aplinkos poveikis. Galų gale būtent brolio dėka atsiradęs glaudus ryšys su profesionaliąja lietuvių literatūra išskiria šį autorių iš kitų savamokslių kūrėjų.

Vincas Mykolaitis-Putinas (kairėje) ir Juozas Mykolaitis. Fotoateljė nuotrauka. ~ 1960 m. MLLM F2 23769

Čiurlionio portfelis