2 rugpjūčio, 2026

ŽIEMŲ ROJUJE NEBŪNA

(tęsinys, pradžia Nr. 8)

Gruodžio 10, dar tęsinys

Kažkodėl esu įsitikinęs, kad mirsiu ketvirtadienį. Nebūtinai šiandien, gal po savaitės ar mėnesio, gal po penkerių ar dvidešimties metų, nežinau, niekas nežino, bet tai bus ketvirtadienį. Šiandien ketvirtadienis. Po vakarykščio uragano – trumpa pauzė ir vėl stūgauja vėjai, ir nenurims jie iki sekmadienio. Ryte nusprendžiau pasiruošti galimam štormui: iš pavėsinės išnešiau viską, ką vėjas gali pakelt, apdangsčiau ir pritvirtinau lovas, stalą, kėdes ir atsinešęs iš lauko kelis betoninius blokelius prislėgiau, ką galėjau, galiausiai susukau ir pritvirtinau visus brezentinius pavėsinės šonus ir tegul vėjas švilpia kiaurai.

Bet tai buvo iš ryto. O vakare sustabdęs eilinį durną filmą, juokingą ir baisų vienu metu, – serialo pavadinimas „Daredevil“ – nusprendžiau dar kartą pažiūrėti, kaip reikalai ant stogo. Šiek tiek pradariau stumdomas stiklines duris į balkoną, iš kurio sraigtiniais laiptais galima pakilti į viršų, ir išėjau į ūžiantį vėją. Nežinau, ar buvau užsisapnavęs, ar ką užsisvajojęs, bet iš karto pabudau ir atsitokėjau, kai išgirdau negarsų kliktelėjimą. Tą pačią akimirką suvokiau visą situacijos tragizmą – iš lauko užstūmiau varstomas balkono duris. Kaip tai atsitiko? Tikriausiai pasąmonė priminė, kad nereikia vėjo leisti į namus – bandau surasti pasiteisinimą. Dar pamėginau, nesitikėdamas stebuklo, duris paklibinti – kur tau, basta, žinojau, kad užstumiant duris spynelė automatiškai užsikerta.

Eugenijus balkone su žmona Virginija ir sraige Emi svečiuojantis BALTO KAMBARIO komandai 2026-ųjų pavasarį.

Namuose likę raktai, telefonas, o aš balkone su šliopansais ir prožektoriuku rankoje. Pasišviesdamas kaip beprotis užlekiu į viršų, tarsi tai dabar būtų svarbiausia, patikrinu – viskas vietoje, automatiškai paspardau kėdes, kurių kojos pakištos ir prispaustos lova – viskas tvarkoj. Netvarkoj kažkas tik galvoje – baisus ūžimas, kuris permuša net vėjo švilpimą. Katastrofa. Paniškai svarstydamas, ką daryti, blaškydamasis pirmyn atgal, prisimenu kad kažkada vieną raktų komplektą slėpdavome sandėliuke. Nusikabaroju iš balkono į apačią – sandėliuko paprastai nerakinam – ir įėjęs iškuičiu stalo stalčius, dirsteliu į stiklainiukus, į varžybose laimėtas čempiono taures, iškovotas gal prieš keturiasdešimt metų ar dar anksčiau, ieškau šen ir ten, net šaldiklyje nuo dugno pakeliu antį ir šaldytų vaisių maišiukus. Nope. Nėra. Greičiausiai abu komplektai bus namuose – pamenu, buvau davęs sūnui, kai viešėjo prieš pusę metų. O siaube, o varge. Įrankių sandėliuke pilna (nereik tarpo tarp eiluciu)visokių, kaip pas tikrą meistrą. Bet pro kur laužtis, kaip su mažiausiais nuostoliais įeiti? Langai visi grotuoti, durys dvigubos – reikėtų atplėšti abejas, telieka bandyti, užkišus kokį pleištą ar kirvį, ir atstumti stiklines balkono duris. O jeigu suskaldysiu? Neseniai pakeitėme, kainavo lyg ir netoli tūkstančio eurų. Kokiais tik epitetais savęs nevadinau, kaip neburnojau ieškodamas įrankių. Džyzus Kraist, ką prisidirbau. Ir tik, paminėjus Jėzaus vardą, netikėtai plykstelėjo mažytė vilties kibirkštėlė: yra nedidelė, miglota tikimybė – o gal?

Prieš penkerius ar šešerius metus, kai atvažiuodavome čia tik atostogauti mes ar kokie nors mūsų draugai, vieną raktų komplektą palikdavome pas Bernardą, kad mums nebūnant apžiūrėtų namus ar įleistų mūsų draugus. Dabar, kai dvejus su puse metų jau gyvenam, pagalba tapo nebereikalinga. Bet visgi. O gal? Čiuožiu su išsitampiusiais, per dideliais kambariniais šliopansais nuokalnėn, stumiamas į nugarą vėjo, ir dėlioju sakinius, ką sakysiu Bernardui. Iki jo namų – jis gyvena žemutinėje Castillo de Baños dalyje – neskubant gal dešimt minučių kelio. Aš nučiuožiau greičiau nei per penkias.

Užbėgsiu įvykiams už akių ir daug nepasakosiu, kaip Bernardą nustebino netikėtas vėlyvas mano apsilankymas, kaip aiškinau, kokiu reikalu, kaip virpėdamas laukiau ir, išgirdęs atsakymą – si, vis negalėjau patikėti, kol savo akimis nepamatysiu. Kaip sustingęs laukiau, kol jis ištraukė iš po paklodžių raktų krūvą, ne, pasirodo, tai buvo kitų kaimynų raktai, ir tik po minutės, kuri, patikėkite, truko gerokai ilgiau, pagaliau ištraukė mūsų raktus. Kaip po to puoliau bučiuoti, nors to daryti nerekomenduojama, ir dar atėjęs be veido kaukės, kuri liko užrakinta namuose. Galiausiai, nors bandžiau atsisakyti, jis parvežė mane iki namų. Jau rakindamas duris galvojau: kiek nedaug kartais reikia, kad bent akimirkai iš tiesų pasijustum laimingas. Ir nors šiuo metu lauke kaip gyvatė šnypščia vėjas, bet šiąnakt daugiau ant stogo patikrinti nelipsiu. Užuot tai daręs, atsikemšu pirmą šiandien alaus skardinę, įsipilu į taurę ir labai labai iš lėto gurkšnodamas, laimingas tęsiu serialą nuo tos vietos, kur prieš keletą valandų sustabdžiau.

Iki penktadienio lieka kelios minutės – esu gyvas ir sveikas.

Gruodžio 12

Mano savaitė, lenktyniaudama su siautusiu uraganiniu vėju, vėl pagerino savo asmeninį greičio rekordą. O šiaip, iki penktadienio vakaro daugiau nieko įdomesnio ir neįvyko, tiesa, rusai pagrobė merginą, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, toje pačioje serijoje ją išlaisvino toks aklas velnias. Bet čia filme. O pas mus kaime – kaip kaime. Taip pat jokių žymesnių pasikeitimų. Kažkas mirė. Bet ne nuo to, apie ką visi šneka. Bernardas sakė, kad tai jo draugas Pako ir kad aš buvau kažkada su juo susitikęs. Neatsiminiau, bet apsimečiau, kad atsimenu. Pokalbiuose taip dažnai darau. Kai kas klausia: atsimeni tu jį, pažinojai, kartu darėm tą ir tą, tai linkteliu, nesukdamas sau galvos ir nemėgindamas toliau aiškintis detalių.

Vidurdienį „El Paraiso“ viduje tebuvo vidutinio amžiaus ispanų porelė. Abu su treningais, moteris be figūros, susivėlusiais plaukais, vyras su pilvu, pliktelėjęs, abu jau apsiniaukę, tikriausiai darbo šiandien šiltnamiuose nėra, o gal ir visai šiuo metu be darbo. Per tą laiką, kol gurkšnojau alų, pro šonines duris vilkdamas kojas įčiuožė senukas. Atsistojęs prie lošimo automato, susikaupęs spaudė mygtukus, o šalia jo, ant grindų, šokinėjo žvirblis ir ieškojo pribirusių trupinių, bet tikriausiai nesėkmingai – grindys buvo neseniai išplautos, todėl, kai atsidarė durys, žvirblis pro jas purptelėjo į lauką, o įėjo kitas senukas – pardavinėjantis loterijos bilietus. Pasidairęs po tuščią restoraną, jis apsisuko ir išėjo. Loterija Ispanijoje kaip epidemija, išplitusi dar labiau nei korona ir ypač paūmėja prieš Naujuosius metus, kai loterijos bilietų nusiperka tikriausiai kiekvienas ispanas ir visa šalis susėdusi prie televizorių stebi, kaip traukiami laimingieji numeriai. Tokios tradicijos.

Tai būtų ir viskas – nes kam gi įdomu, kad pirkau pas kinę tualetinio popieriaus, pieno ir dar kažko. Kad grįžęs persodinau dvi gėles į didesnius vazonus ar kad pietums valgiau paskutinį savaitės pradžioje kepto kugelio gabaliuką.

Galėčiau nebent surizikuoti ir pamėginti sudominti tuo, ką mačiau prieš užmigdamas. Panašiai „mato“ tie, kurie visą dieną grybavę miške ir pabudę ryte sako: visą naktį rinkau grybus. Arba kai sugrįžus iš žūklės, jau užmerkus akis lovoje, plūdė vis nesiliauja niuksėjusi. Žinoma su sąlyga, kad žuvis iš tiesų pagauta, o ne pirkta prekybos centre – tokiu atveju, užsimerkus, gali būti, kad lovoje nardys undinė.

O aš paprastai, kai užmerkiu akis, iš pradžių nieko nematau – tik balzganą tamsą, jei tokia gali būti, bet po keleto minučių, prieš nugrimztant į paralelinį, miego ir sapnų pasaulį dažniausiai dar pavyksta pažiūrėti filmo, kaskart vis kitokio, seansą. Paskutiniai vaizdai prieš užmiegant praeitą naktį – keista senovinė ranka sukama mėsos malimo mašinėlė, iš kurios pradeda srove lietis maltos mėsos masė, ji vis stiprėja, kliokia kaip krintantis krioklio vanduo ir galiausiai ta neprinokusių vyšnių spalvos srovė jau iš šarvuotos mašinos vamzdžio su spaudimu nukreipiama į dėl kažko protestuojančius žmones. Vienas iš jų parblokštas srovės – ten galėjau būti ir aš – daro atsispaudimus nuo asfalto, vaizdas greitai dyla, kol išnyksta, pradeda plaukti vis nauji nematytų žmonių veidai, atskrenda ir akimirkai sustingsta moteris su vaiku ant rankų, sveikindamasi ji dešine ranka spaudžia vieną iš aštuonkojo rankų – gal reikėtų sakyti – kojų, kurios pavirsta medžių šaknimis ir galiausiai tampa virstančiomis iš pilvo žarnomis. Tai tokį „filmą“ mačiau prieš užmigdamas. Bet ne visada vaizdai tokie fantastiški, keisti ir nenuspėjami. Būna ir gražių. Paskutinis vaizdas, kurį prisimenu – stoviu didžiuliame erdvaus namo hole: visur parketas, kilimai, didžiuliai pusmėnulio formos langai, krištoliniai liustrai, o sraigtinių kilimais išklotų laiptų apačioje stoviu aš pats. Ir atpažįstu vietą – tai mūsų pirmas namas, kuriame gyvenome. Bet ne, meluoju – paskutinį vaizdą mačiau jau pabusdamas ryte. O apie tą namą dar norėsiu papasakoti.

Gruodžio 12, tęsinys

Nereikėjo laukti ir sekmadienio. Vėjas nurimo, danguje nė debesėlio. Grįžęs iš pasivaikščiojimo, valandą laiko siuvinėjau treningo kelnėse cigarete pradegintą skylę ir baigiančius nuplyšti kuprinukės diržus – tokias pardavinėja už vieną eurą, o aš greičiausiai buvau gavęs dovanų kažkada kažkokioje turizmo parodoje Dubline. Darbu likau patenkintas, nors visą valandą dirbau už ačiū. O žinote, kiek už valandą gauna koks nors advokatas? Pavyzdžiui, kad ir toks Rudy’is Giulianis? O man vien įsiverti siūlą kiek kainavo! Nėra teisybės šiame pasaulyje. Gerai dar, kad saulė švietė, o tai visai prapultis būtų. Prisimenu vieno klasioko uošvė buvo dantistė, tai išėjusi į pensiją namuose taisydavo dantis pažįstamiems, bet tik vidurdienį – nuo dvylikos iki dviejų – tuomet, kai saulė būdavo pakilusi aukštai ir ji galėdavo įžiūrėti paciento dantyse skyles. Senoviškų grąžtų garsas buvo panašus į tą, kuriuo kaimynai praeitą savaitę mane kankino gręždami sieną. Bet ji nebuvo lupikė. Kai pabaigiau siuvinėti, saulė krypo link laidos. Nusprendžiau save bent kuo nors apdovanoti ir nupėdinau iki „El Paraiso“. Saulė žiemą leidžiasi tiesiai į jūrą, ne taip kaip vasarą – pasislepia už kalno, tai pasidovanojau sau puikų atardecer – saulėlydį ir pasižadėjau, jei nepramigsiu, rytoj pasitikti tą pačią saulę, kylančią iš tos pačios jūros rytuose.

Gruodžio 13

Pro atdarą langą girdžiu, kaip ošia bangos. Vėjas nurimęs, bet jūra po praeitos audros vis dar įsisiūbavusi. Jūros ošimas veikia migdančiai, tai greitai užlūžtu.

Ryte pramerkęs akis pamačiau – brėkšta. Prisiminęs vakar duotą pažadą, greitai atsikeliu, apsirengiu treningu ir kulniuoju iki „El Paraiso“ – į tą pačią vietą, kur vakar fotografavau saulėlydį. Atėjau pačiu laiku, dangus prie horizonto jau nusidažęs rausva spalva. Padariau keletą kylančios saulės nuotraukų, dar įšokau į jūrą – vanduo gaivinantis, bet ne ledinis – ir parpėdinau namo. Gražus gyvenimas, kas nors pagalvos, kai dirbti nereikia.

Kad nesakytų niekas, jog tik valkiojuosi be darbo paupiais, pardon – palei jūrą – ir nieko doro neveikiu per dienas, tai galiu užtikrinti, kad ir aš kažkada dirbau. Ir daug, ir sąžiningai, ir neskaičiuodamas valandų, savaitgaliais, be laisvadienių, po penkerius metus be atostogų. Visokį darbą: ir treneriu, ir mokytoju, ir ofise už stalo, ir savo verslą turėjau, dirbau ir taksistu, ir tolimųjų reisų vairuotoju, ir samdomu darbuotoju šaldytų bandelių kompanijoje, o jaunystėje net telyčių palydovu, dirbau pačius įvairiausius darbus, nesididžiuodamas white collar ir nesikratydamas blue collar darbų. Užrašius ir sudėjus visus į krūvą susidarytų pilna kortų kaladė. Mintyse užsimerkiu ir ištraukiu vieną, pirmą pasitaikiusią – pabandymui. Ant jos parašyta: „personal companion“ – kad gražiau skambėtų. Slaugytojas.

Kai pasiėmęs pusmečiui nemokamų atostogų ir palikęs „ofisinį“, gal daug kam atrodantį prestižinį mero patarėjo darbą, skridau su žmona į Ameriką padirbėti, neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Ruošėmės skristi kartu su Lietuvos imtynių delegacija – tuo metu Niujorke turėjo vykti Pasaulio imtynių čempionatas. Galvojau: ir varžybas bus galima pažiūrėti, ir ramiau, be problemų, patekti į šalį – toks buvo išankstinis planas. Skristi turėjome 2001 m. rugsėjo 13, bet po nine eleven, kaip visi atsimena, skrydžius sustabdė, o varžybas visai atšaukė, tad teko kelionę nukelti pora savaičių vėliau.

Turėjome dešimtmetę vizą, Amerikoje lankėmės kaip turistai anksčiau – tuomet Skrantone, Pensilvanijoje, buvome susitikę su mano tolimais giminaičiais, tėvo dėdžių ir tetų vaikais bei anūkais – su kai kuriais iki šiol bendrauju facebook’e. Išskridome paskutinėmis rugsėjo dienomis, tuomet lėktuvuose dar galėjai pasirinkti vietas – rūkomas ar ne. Problemų kilti neturėjo, bet nusileidus lėktuvui ir einant pro pasų kontrolę vis tiek daužėsi širdis ir buvo neramu – ar įleis, ar neužklius, kad žmona buvo tik prieš tris mėnesius grįžusi iš Amerikos į Lietuvą. Pasisekė, daug neklausinėjo, įkalė štampus į pasus ir praleido. Lėktuvas nusileido naktį, oro uoste niekas nepasitiko, nors turėjo laukti, įvyko miscommunication, bet galiausiai į rytą kažkas paėmė ir nuvežė pas vieną pažįstamą lietuvę. Valio – pagaliau!

Pradėjome dairytis darbų. Kokį darbą gali dirbti undocumented worker Amerikoje? Teisingai – statybose arba prižiūrėti senus ar ligotus žmones. Na gal dar viešbučiuose ar restoranuose. Statybininko darbas manęs neviliojo, tai teko išmokti „kompaniono“ – slaugytojo profesijos. Mano Misė susirado darbą „ant smūgio“ – ji jau turėjo patirtį ir pusę metų buvo dirbusi Amerikoje. Man buvo sudėtingiau. Lenkų agentūroje, šiek tiek primelavęs, palikau CV ir laukiau. Taip savaitę antrą belaukiant vienas dipukas pasiūlė naktimis pabudėti prie jo sergančio vėžiu tėvo. Sakė, kad jo motina nusikamavusi ir reikalinga pagalba. Žadėjo už naktį mokėti penkiasdešimt dolerių. Apsidžiaugiau ir buvau dėkingas – nors ir neįsivaizduodamas, ko tikėtis. Pasiėmiau knygą paskaityti ir butelį vandens atsigerti ir išsiruošiau pirmai nakčiai į tarnybą. Vargšas senukas sėdėjo miegodamas atlošiamoje kėdėje, į nosies šnerves jam buvo įkišti plastmasiniai vamzdeliai ir užkabinta už ausų žarnelė, pro kurią paduodamas deguonis. Jis nepramerkė akių ir kai jo sūnus keliais žodžiais aiškino, kad tėvas jau kuris laikas negula į lovą ir kad turėsiu padėti jam, jei naktį ko paprašys. Likęs vienas su ligoniu jo kambaryje sėdžiu ant sofos nežinodamas, ką reikės daryti, nes tokio darbo nebuvau nei matęs, nei regėjęs, nelabai žinojau, nei ką tos žarnelės reiškia, nei kaip su jomis elgtis.

Naktį senukas atsibudo ir žiūri išsigandusiomis, išsprogintomis akimis – kas čia toks prie jo artinasi: ar angelas atėjo pasiimti į dangų, ar velnias. Padaviau atsigerti, pataisiau išsprūdusius iš nosies plastmasinius vamzdukus ir jis vėl užmerkė akis. Išsitraukiau knygą ir taip prasėdėjau pirmą naktį. Rytojaus dieną po pietų atvažiavo jo sūnus ir sako – kitą naktį manęs nebereikės. Galvojau, gal ką blogai dariau. Ne. Tėvas numirė. Tai toks buvo mano pirmas krikštas.

Kitą darbą perleido tokia nauja pažįstama ukrainietė. Jai darbą siūlė lenkų agentūra, bet moteris atsisakė, nes nepatiko sąlygos, ir laukė geresnio pasiūlymo.

Prie boso, paciento ir draudimo kompanijos savininko biuro. JAV, East Hartford, CT.

Darbas buvo live-in – reikėjo gyventi viename kambaryje slaugos namuose ir prižiūrėti vėžiu sergantį žydą. O man koks skirtumas – kad tik darbas būtų. Nuvežė mane lenkė agentė, pristatė, supažindino ir paliko. Darbas nebuvo sunkus – nuvežti pacientą invalido vežimėlyje į valgyklą, paduoti vaistus, palydėti į tualetą ir pan. Susidraugavome. Edwinas, toks jo buvo vardas, man patiko, manau, ir aš jam. Kartu atšventėme Chanuką, kartu sutikome Kalėdas. Jo kambaryje buvo nedidelė bibliotekėlė, tai daug skaičiau, žiūrėjau filmus, o kai porą kartų per savaitę greitosios pagalbos automobiliu jį išveždavo perpilti kraują, išeidavau pabėgioti, mankštinausi, stiprinau pilvo presą. Viskas kurį laiką buvo cool, bet iškart po Kalėdų jis tiesiog akyse pradėjo silpti, po kiekvieno kraujo perpylimo vis sunkiau atsistodavo, beveik nesikeldavo iš lovos, tik miegodavo, matyt, pripumpuotas morfijaus. Vieną dieną, netrukus po Naujųjų, buvo sekmadienis, personalo nedaug, o jis man pradėjo be sustojimo viduriuoti. Iš lovos nekyla, apvartau, apvalau ir vėl viduriuoja, pašaukiu seselę, ta nieko doro nepasako, aš vėl vienas, aptvarkau, nežinodamas, kaip galėčiau jam padėti – nesupratau tada, kad jau miršta, pradėjo dusti, išvertė akis, aš vėl šaukt seselę, kol ta ateina, – jis jau miręs. „Pūsk į burną“, – dar sako man seselė, kažkokia priedurnė, matyt, „Tu pūsk, – sakau, – negyvėliui.“ Atvažiavo greitoji, policija. Surašė, ką jiems reikėjo surašyti. Dar baiminausi, ko manęs klausinės – juk nelegalas. Bet jiems tokie dalykai dzin rūpėjo. Dalyvavau laidotuvėse, jo partnerė parašė gražų rekomendacinį laišką ir pasiūlė man pasiimti iš kambario, ką noriu. Pasiėmiau knygas su visa etažere ir nedidelį, tokį dailų senovinį rašomąjį staliuką. Štai ištraukėlė iš rekomendacinio laiško:

Throughout his weeks of service, Eugene provided sensitive, competent physical care, intelectual companionship, and friendship to his seriously ill patient. He was conscientious and responsible in all aspects of his work, which included extensive personal assistance, administering medications, and accompanying Edwin to medical appointments.

Su Edwinu ištraukiau gal tris mėnesius. (bus daugiau)

Gruodžio 13 tęsinys

Po rytinės saulėtekio fotosesijos ir maudynių jūroje daugiau niekur iš namų nebuvau išėjęs. Prisiminiau, kad sekmadienis – nors koks man skirtumas – ir nusprendžiau šią dieną praleisti ramiai. Per facebook’ą pabendravau su savo merginomis Dubline, gurkšnojau vyną, peržiūrėdamas senas nuotraukas radau keletą, kurios priminė trečią, ilgiausiai trukusį darbą Amerikoje. Žinoma, jei pirmuoju darbu galima vadinti tą liūdną one night stand, po kurio mano pacientas kitą dieną numirė.

Jausdamas, kad tuoj nusibosiu su savo pasakomis, nes tarsi nebūtų įdomesnių žmonėms temų – korona, karantinas, komendanto valanda, nepaprastoji padėtis, naujos vyriausybės pirmieji žingsniai, besitęsiančios Baltarusijos ir Amerikos rinkimų grimasos, aišku, Rusija (kaipgi be „rusai puola“ lozungo) ar, galiausiai, atšalęs Lietuvoje oras – pasistengsiu užbaigti šią Amerikos epopėją kuo greičiau. Jei pavyks, žinoma.

Po trijų mėnesių praktikos, su rekomendacija, su „patirtimi“, dar pakrutinęs įdarbinimo agentūrą, netrukus sulaukiu skambučio. Galbūt yra darbas – praneša – nelengvas, bet jei tiksiu šeimai, geri pinigai. Duoda adresą, kur važiuoti, ir pasako laiką. Nuo Nju Briteno, kur jau buvome išsinuomavę butą, iki South Windsor – apie pusė valandos kelio. Ryte sutartu laiku prisistatau. Mano pacientas, dar nesenas, penkiasdešimties su trupučiu, guli lovoje ir laukia. Prieš aštuonerius metus Maiklas, kaip vėliau sužinojau, pačiu absurdiškiausiu būdu, koks gali būti pasaulyje, patyrė traumą. Ryte ruošdamas kavą, plovė kriauklėje iš vakaro paliktas taures, viena taurė suskilo, jis įsipjovė pirštą ir prarado sąmonę – yra žmonių, kurie pamatę kraują alpsta – krito, trenkėsi sprandu į šaldytuvo kampą ir… nuo tos akimirkos jo, o ir visos šeimos gyvenimas apsivertė.

Vargšą suparalyžiavo neck down, liko quadriplegic visam gyvenimui. Nevaldė ir nejautė nei kojų, nei rankų. Kas dirbęs tokį darbą žino: žarnelė šlapimui išbėgti į prie kojos tvirtinamą maišelį, kitas maišelis – išmatoms, dar iš gerklės išvestas vamzdelis, per kurį kartkartėmis reikėdavo elektriniu siurbliuku išsiurbti karkalus. Ten buvusi seselė parodė, kas ir kaip, pamokė ir nuo pirmos dienos liepė pakartoti tai, ką ji darė.

Galima įsivaizduoti, kaip su savo „patirtimi“ jaučiausi. Long story short – darbą, bent bandomajam laikotarpiui, gavau. Kiekvienas rytas prasidėdavo mankšta ir masažu, paskui dušas, paskui reikėdavo aprengti, perkelti į invalido vežimėlį, pamaitinti, jo specialiai invalidams vežioti pritaikytu autobusiuku nuvežti į už keliolikos kilometrų esantį ofisą – šeima turėjo kažkada klestinčią ir mano pažinties metu neblogai gyvuojančią draudimo agentūrą. Ten Maiklui uždėdavau telefono ausinukes ir kartais pasilikdavau ilgiau – iš paruošto sąrašo surinkdavau telefono numerius, o jis kalbėdavo su savo esamais ar potencialiais klientais. Bet dažniausiai kelias valandas turėdavau laisvo laiko. Tuomet važiuodavau į biblioteką, kur skaitydavau knygas, arba vykdavau į artimiausią gym’ą East Hartforde.

Per beveik šešerius metus, kol dirbau čia, tapau pačios aukščiausios, pasaulinės klasės tokio pobūdžio darbo specialistu. Vėliau net pakeisdavau kateterį, ką ne kiekviena seselė sugebėtų, nes kai įvedi naują kateterį pro penį ir prostatą, reikia labai jausti, kurioje vietoje sustoti. Ir tai atlikdavau vienas, be jokios pagalbos ir neturėdamas medicininio išsilavinimo. Jau vėliau, į pabaigą, Maiklą reikėjo maitinti per žarnelę, įvestą į skrandį, daugybę kartų teko vežti ir lankytis ligoninėse, kol galiausiai Miko organizmas galutinai susidėvėjo ir jis mirė.

Bet iki tol netrūko ir linksmų ar net laimingų akimirkų. Tapome tikrai gerais draugais, važiuodavome į nursery pirkti gėlių, dekoratyvinių augalų, jis suplanuodavo, kur sodinti, aš pasodindavau ir prižiūrėjau alpinariumus, pjaudavau veją, kieme buvo baseinas, tai dažnai ir pats paplaukiodavau, pavedžiodavau vilkinį šunį, kiekvieną vakarą Maiklui paruošdavau vakarienę, pamaitindavau – išmokau puikiai paruošti ir ištroškinti žuvį burgundiško vyno padaže, paguldęs į lovą kiekvieną vakarą patiekdavau stiklinę burbono ir martinio kokteilio santykiu fifty fifty. Kol mano padedamas Maiklas gurkšnodavo per šiauduką, žiūrėdavome beisbolo rungtynes, pakalbėdavome apie gyvenimą, politiką, akcijų biržos pokyčius, investicijas. Kartais Maiklas prisimindavo apie savo ankstesnį gyvenimą, kai dar turėjo dvi mašinas, viena iš jų – „Corvette“, keliones po Ameriką ir atostogas vasaros rezidencijoje Floridoje.

Buvau geriausias jo pašnekovas, jo rankos ir kojos. Visko neprisiminsi ir nepapasakosi, juk mūsų bendradarbiavimas truko beveik šešerius metus, bet atmintin sugrįžta pora pamirštų epizodų. Vieną dieną, dar neseniai pradėjus dirbti, vežu aš jį autobusiuku į darbą. Aš – priekyje, už vairo, Mikas – pritvirtintame invalido vežimėlyje man už nugaros. Važiuoju atsargiai, tik staiga vienoje sankryžoje kažkas užkiša mašiną, staigiai stabdau ir girdžiu: už nugaros – šlumšt. Atsisuku – Mikas kabo persisvėręs, laiko tik vienas diržas per juosmenį, tikriausiai buvau užmiršęs prisegti papildomą. Aš apimtas panikos šoku sodinti jį atgal, mašina nuokalnėje, pradeda riedėti atbula, griebiu ir užtraukiu rankinį, vėl puolu prie Miko, o jis sako: „Nesijaudink, kas man gali nutikti blogiau, nei jau yra atsitikę.“ Apie įvykį tikriausiai niekam ir nepasakojo.

Kitas prisiminimas – pokalbis, kuris mane išmušė iš vėžių. Vieną vakarą gurkšnoja jis lovoje savo kokteilį, buvome vieni namuose, kai netikėtai paprašo: „Parodyk savo penį.“ Galvojau, kad nesupratau. „Kam?“ – klausiu. Kažką pasakė apie seksą, atseit tu mano kasdien matai – aš noriu pamatyt tavo, ar kažką panašiai. Atseit Merė (seselė, kuri mane išleisdavo kas antrą savaitgalį) savo parodė. Pasistengiau nukreipti pokalbį kitur ir Mikas netrukus užmigo. Ryte tikriausiai nieko neprisiminė ir apie tai niekad daugiau nekalbėjo. Kas jam buvo užplaukę, tik Dievas ir jis pats tikriausiai žinojo, o gal tiesiog buvo padauginęs savo kokteilio ir jau kažką sapnavo.

Mikas man buvo geras – kiekvienais metais pakeldavo atlyginimą, mokėjo už kurą. Jis buvo ir liko man įkvėpimo šaltinis. Matydamas, kai žmogus, kūnu bejėgis – kartais paprašydavo nuvyti ant veido užtūpusią musę ar pakasyti panižusį skruostą – o vidumi, dvasiškai gerokai stipresnis už daugelį sveikų, bet niurzgiančių ir besiskundžiančių gyvenimu, negali juo nesižavėti ir pats į gyvenimą pradedi žiūrėti kitomis akimis, suvokęs, jog esi be galo turtingas, nes esi sveikas.

Miko šeima man taip pat buvo gera. Jo žmona daugiausiai būdavo namuose, o dukra ir du sūnūs dirbo ten pat – jų šeimos firmoje. Tėvas dar suspėjo savo dukrai iškelti prašmatnias vestuves prabangiame viešbutyje ant vandenyno kranto. Ir aš ten buvau, ir buvo gražu.

Maiklo Evans (sėdi invalido vežimėlyje) dukros Margery vestuvėse. 2005 m. JAV, New Haven, CT.

Bet visa tai buvo vėliau. O pirmiausia turėjau apsispręsti, ką daryti, nes pusė metų pralėkė greitai, mano atostogos artėjo į pabaigą ir klausimas, grįžti į Lietuvą ar pasilikti, vis nedavė ramybės.

Marijampolėje laukė darbas, be to, buvau savivaldybės tarybos narys, bet vaikai pradėjo studijuoti universitete Taline, jiems reikėjo padėti, kita vertus, grįžti į tą jovalą jau ir nenorėjau. Parašiau merui laišką, kad išeinu iš darbo, padėkoju už pasitikėjimą ir tuo mano valdininko karjera baigėsi. Dabar, kai atsigręžiu mintimis atgal, galvoju, kad jei būčiau norėjęs, puikiausiai galėjau trinti savivaldybėje kėdę dar ne vienus metus – meras buvo mylimas žmonių ir vis išrenkamas dar dešimtį metų, kol nenumirė. Bet dėl savo sprendimo atsisakyti darbo ir pasilikti Amerikoje nelegalu niekada taip ir nesigailėjau.

Gruodžio 14

Ką daryt, kai nežinai, ką daryt?

Galimi atsakymai:

Daryk tai, ko labiausiai nori.

Daryk tai, ko labiausiai reikia.

Nežinau nei to, nei to.

Sužinok.

Kaip?

Neklausk. Nes nežinau.

Ratas užsidaro.

Nieko nedaryk.

Nieko nedarymas – ne išeitis.

Kur tada išeitis?

Nežinau. Pakentėk, sužinosi.

Negaliu kentėti – turiu eiti į tualetą.

Žmonės pervertina seksą. Ypač jauni. Jei myliesi, mylėtis reikia atydžiai (suvalkiečiai raidę „i“ šiame žodyje taria ilgai). Jei bile kaip ir bile su kuo – tai geriau nereikia. Po ranka visada turi ranką. Arba… kiek kiekvieno fantazija neša.

Gruodžio 15

Kad jūs žinotumėte, kaip aš nekenčiu tų parduotuvių, o dar tos mascarillos. Dūstu aš nuo tų kaukių, akiniai aprasoja. Dieve, apsaugok. Bet vakar draugas pranešė žinią, kad Ispanijoje panaikino judėjimo laisvės apribojimus, tad prisiverčiau ir susiruošiau prieš šventes apsipirkti. Nusprendžiau važiuoti į Albuñolą, už dvidešimties kilometrų nuo namų esantį didesnį miestuką, ir kartu užsukti į netoliese esančią bodegą – vyno sandėlį, kur parduodami vietinių gamintojų vynai. Jau ketvirtas mėnuo iš jų nepirkęs vyno, o ir į mašiną kuro būtų gerai įpilti.

Prietaisų skydelyje rodo dar porą padalų, nuvažiuočiau gal šimtą kilometrų, bet nusprendžiau – reikia – mėgstu, kad bakas būtų pilnas. Artėdamas prie degalinės pradėjau nerimauti, nes per keturis mėnesius užmiršau, kurioje pusėje bakas ir kaip jis atsidaro – ar viduje yra kokia svirtelė, ar atsirakina iš išorės? Sustojęs degalinėje dar suabejojau: dyzeliu ar benzinu varoma mašina? Gerai, kad ant dangtelio yra užrašyta „diesel“. Degalinėje esančioje plovykloje dar tuo pat metu už eurą nusiploviau mašinukę, parduotuvėje paskubomis prisipirkau, ko reikia ir ko ne, vyno rūsiuose paėmiau vyno dėžę – ir namo, kadangi buvau prisižadėjęs iki galo papasakoti, kaip pasibaigė mano amerikietiška avantiūra.

Po Miko dar buvo pora trumpalaikių part time adventures. Vienas pacientas sirgo Parkinsono liga, jo abu tėvai buvo lietuviai, nors pats jau lietuviškai nekalbėjo, bet keletą žodžių dar mokėjo. Darbas po kelias valandas per dieną, turėjau jam padėti atlikti mankštą, kas man, kaip buvusiam treneriui, buvo tik juokų darbas, dar pavedžioti po kambarį – iki laiptinės ir atgal, paruošti valgyti, paduoti vaistus, ir viskas. Nepatiko jo duktė, gyveno ten pat, su tėvu, kalbant apie butą ir maisto produktus – gana skurdžiai, ji kažkur part time dirbo ir prieš man baigiant darbą sugrįždavo. Dar jauna, kažkur apie trisdešimt, bet kažkokia susiraukusi amžinai, nelaiminga, tik apsikabinusi po namus šmirinėjančią perkarusią katę. Vieną dieną grįžusi numetė mano striukę, pakabintą ant kėdės, atseit, kad į kėdės atlošą neįsigertų odekolono kvapas. Sakė, alergiška parfumerijai. Tuo metu naudojau „Ralph Lauren Polo“ – žalias buteliukas; ir dabar dar kartais kas nors dovanų parveža iš tax free parduotuvės. Gerai, kad dirbau trumpai ir kai tik atsirado proga – moviau iš ten.

Laukė paskutinis mano pacientas Amerikoje. Henris E. Jo galvoje buvo migla, o dabar ir mano prisiminimuose apie jį. Sirgo Alzheimerio liga, bet buvo ramus, nelakstė iš namų kaip kiti sergantys, kuriuos teko matyti. Dar pastovėdavo ant kojų prilaikomas, bet didžiąją dalį sėdėdavo beveik nejudėdamas atlošiamoje kėdėje ir žvelgdavo kažkur į tolį už horizonto, kurio mes nematome, pagirtas nusišypsodavo, bet dažniausiai tylėdavo. Užmegzti pokalbį buvo sudėtinga. Su viskuo sutikdavo, buvo paklusnus ir į visus klausimus atsakydavo – „yes“. Pats nieko neklausdavo, neprašydavo ir niekuo nesiskundė. Kai trumpam šiek tiek rūkas jo galvoje išsisklaidydavo, bandydavau pašnekinti. Kartą paklausiau, ką jis galvoja apie gyvenimo prasmę, tai akimirkai blykstelėjus žiburiukams akyse, atsakė, kad yra laimingas, kad dabar apie gyvenimo prasmę negali galvoti. O kažkada buvo Niujorko, Hartfordo, George’o Washingtono universitetų profesorius, vienas iš periodinio leidinio „The Journal of Psychohistory“ leidėjų. Ir pažinau jį daugiau iš jo knygų, nei tiesiogiai bendraudamas, o kai kurias mintis net panaudojau vienam savo straipsniui gan keistu, atrodytų, pavadinimu – „Lietuviai, rusai ir kitos nelaimės“. Prieš penkiolika metų bendradarbiavau su Čikagoje leidžiamu savaitraščiu „Amerikos lietuvis“ ir šiandien pasikuitęs tarp daugybės straipsnių senuose laikraščiuose susiradau ir šį. Trumpa ištrauka, manau, padės nors šiek tiek įsivaizduoti Henrio požiūrį į kai kuriuos ir mums rūpimus klausimus, tad verta pacituoti.

Jo mintys apie dvi žydų tautos atšakas gali būti labai sėkmingai pritaikytos ir lietuviams. Savo knygoje „Jews, Germans and Other Disasters“ („Žydai, vokiečiai ir kitos nelaimės“) jis teigė, jog tie žydai, kurie gyveno Palestinos žemėje – ar tai būtų 66, ar 132 mūsų eros metai (žydų sukilimai prieš Romos imperiją), ar jau 1948 m. (Izraelio kovos su arabais) – sugebėjo ženkliai pasipriešinti pavergėjams ir kovoti dėl savo žemės. O štai vadinamoji diaspora – nesvarbu, kur ir kuriuo metu jie gyventų – ar tai būtų I a., ar XV a., ar XX amžius (holokaustas) – kilus grėsmėms, iš esmės buvo nepajėgūs pasipriešinti. Autorius nepasako priežasties, bet ją gali numanyti pats skaitytojas – net žydams, turintiems tokį stiprų tautinio ir / ar religinio identiteto jausmą, kaip ir kitoms tautoms reikalingas sąlytis su savo žeme, kuris suteikia galių, gyvybingumo ir ypatingų tautos charakteriui bruožų, reikalingų jai išlikti.

Daugiafunkcinis darbas Amerikoje. Pareigos - slaugytojas, kompanijonas, vairuotojas, virėjas, draudimo bendrovės darbuotojas, sodininkas… JAV, Sauth Winsor, CT.

Ne mažiau toks ryšys su savo žeme reikalingas ir lietuviams. Tą geriau nei bet kas supranta ir dažniausiai apie emigracijos grėsmę Lietuvai ir lietuvių tautai perspėja jau ne vieną dešimtmetį svetur gyvenantys lietuviai. Jie iš savo patirties žino, jog iš trečiosios kartos, jau gimusios emigracijoje, lieka tik trupiniai nuo lietuviško pyrago. Tai realybė, nežiūrint to, jog didelė dalis išeivijos pasiaukodami stengėsi, kad perduotų lietuvišką dvasią savo vaikams ir anūkams (yra daugybė pavyzdžių, kai tos pastangos davė apčiuopiamų vaisių), tačiau akivaizdu, jog žmonės – kaip tauta – visapusiškai atsiskleisti tegali tik būdami glaudžiai susieti su savo žeme. Todėl ir išreklamuota „Globalios Lietuvos“ idėja tėra fikcija. Gyvenantys svetur pasmerkti pralaimėjimui – šiuo atveju – nutautėjimui.

Galėjau darbe rašinėti tokius apokaliptinius ir kitokius, proginius straipsnius apie emigrantų gyvenimą, nes turėjau laiko – darbas buvo ramus ir nesunkus. Bet didžiausią darbo dienos dalį praleisdavau lauke. Henrio šeimos namas buvo ant mišku apaugusio šlaito, o apačioje tyvuliavo ežeras. Konektikuto valstija, kur pragyvenau visus šešerius metus, kaip ir visa Naujoji Anglija, labai žalia – namai skęsta soduose, daug parkų ir giraičių. Miškelyje prie namų gyveno ar lankėsi įvairiausi gyvūnai: burundukai, stirnos, lapės, atklysdavo skunsų šeimynėlė, rudoji lūšis, danguje ratus suko vanagai. Ežere buvo pilna žuvų, jų niekas, be manęs, negaudė, Henrio žmona buvo pasibaisėjusi, neįsivaizdavo, kad galima valgyti ežere pagautą žuvį, apsinuodysi, sakydavo.

Jos nuomone, žuvis – tik iš supermarketo, kaip ir grybai ar uogos! Ežere gyveno ir vėžlė, gal šimto metų, nes buvo didelė, o jos nugara buvo pažaliavusi, padengta vandens dumbliais. O gal ir ne tokia sena, nes vieną dieną išlipo iš vandens, užkopė į kalną ir iškapsčiusi duobę mano išpuoselėtame gėlyne padėjo kiaušinius. Turėdamas laiko, savo iniciatyva, sugalvojau sutvarkyti apleistą mišką ir paversti jį pavyzdiniu parku. Įgyvendinant šį projektą nuo gebenių vijoklių išbėrė visą kūną, bet mišką vis tiek išravėjau – tiesiogine to žodžio prasme – iškirtau krūmynus ir nudžiūvusius medžius, išlupau vijoklius su šaknimis, surinkau žabus ir nuo namų atsivėrė nuostabus vaizdas į ežerą.

Gal dar būtume pasilikę Amerikoje ilgiau, bet Henris nustojo valgyti, nebeatpažino žmonių ir jo žmona nusprendė jį atiduoti į slaugos namus. Ten jis greitai ir numirė. O mes susiruošėm į tėvynę. Pinigų šiek tiek pasitaupėme, vaikai jau baigė mokslus, visų pasiilgom, per tą laiką, kol gyvenom Amerikoje, numirė mano tėvas, o aš net nebuvau laidotuvėse. Ir nors „Amerikos lietuvio“ laikraščio savininkas užsiminė, kad gali padėti legalizuotis, bet Amerikoje pasilikti niekada neplanavome. Visos mintys – greičiau namo. (bus daugiau)

Gruodžio 15, tęsinys

Šiandien vėl švietė saulė, po pietų jau ir visai karšta. Galvojau eiti iki jūros išsimaudyti ar bent pasideginti balkone, bet jau nuo pat ryto ėmiausi tvarkyti namus, dulkės jau buvo pradėjusios į gniutulus veltis, per praeitos savaitės štormus – pilni namai smėlio, vėjas pripūtė net pro uždarytus langus. Dar skalbimas – kažkurią naktį kraujas iš nosies bėgo, tai patalynė baisi. Skalbinius reikėjo išdžiaustyti, vėliau nurinkti, sulankstyti, pervilkti patalynę, ir pusės dienos nėr. Galiausiai namai blizga. Ir tik tuomet galėjau atsipūsti, ištiesti kojas ir pasišildyti prieš pavakario saulutę. (bus daugiau)

Darbas žmogų puošia. Dažymo darbai namuose. Castillo de Banos, Andalūzija.

2026-ų metų kovo mėnesį BALTO KAMBARIO komanda (Vilma Kilinskienė, Robertas Dumša, Edita Skopič ir Luana Mas) lankėsi pas Eugenijų Misiūną Andalūzijoje ir per aštuonias dienas pražingsniavo (arba pravažiavo) knygoje „Žiemų rojuje nebūna“ minimais takais ir keliais, savo kelionę pavadinę knygos herojės sraigės Emi turu.

Eugenijaus kalendorius