18 liepos, 2026

ŠVIESA

Akimis gaudydama saulės sruogomis nusėtas pievas, o žingsniais rasos lašus, žengiau pirmyn; batai aplipo purvais, lyg kaskart žengiant atsikniebtum gabalą žemės, kuri yra būtina, kad daigintų tave kaip sėklą, glūdinčią tamsoje iki išnirsi. Apglėbdamas padangę šviesa. Stiebu. Šaka. Paukščiu į viršų. Dangumi į Save.

Medžiai kaip ir mes, susikibę pirštais, žengia šaknimis tolyn. Gilyn. Į kitą ir į save. O gal iš savęs? Per kitus ir visgi atgal į save? Gal visi medžiai – tai žmonės, kurių nebėra kūnu, bet tebėra siela? Tarsi šaknys žengtų žingsnius, kurie yra jungtis tarp šio regimo ir neregimo pasaulių… Gal taip ilsisi sielos, kada gyvenimas žmogumi buvęs toks sunkus, jog reikia nuo jo pailsėti?

Šimtmečius.

Suvokiau, jog medis priešais mane yra padalintas į du, tris, keturis, netgi aštuonis atskirus kamienus. Tad kaip nutinka, kad medis išauga medyje: dėl vienišumo, noro kažką turėti šalia ar dėl neapykantos sau, kada išsižadama dalies to, kas esi? O gal priešingai – kada norima būti tiek daug, jog netelpi savyje ir esi visi ir vienas tuo pačiu metu? O gal… ilgainiui taip atgimsta visa šeima, kad ir vėl augtų drauge? Kol vienas perauga kitą, kol šakos pradeda augti skirtingomis kryptimis, o šaknys, daigindamos vis naujas atžalas, tarsi žengti tolyn?

Gal mes niekuomet neišeiname, tik keisdami formas sugrįžtame atgal? Gal viskas: sėkla, žemė, šaknys, kamienas/ai, šakos – matomai ar ne – yra sujungti draugėn?

Amžinybe.

Šaknytis ir augti atskirai, bet iš tiesų visad kartu. Visad vieniems per kitus ir vienas kitam, nes nieko nėra atskiro, kada net ir paukštis ant medžio šakos, yra ne tik jo tęsinys, puošmena, dalis, bet ir apraiška šviesos, kuri žaidžia gyvenimą formomis ir vardais, tokiais skirtingais, bet tokiais artimais.

O gal vienu ir tuo pačiu – viską kuriančia ir jungiančia –

Šviesa.

Aurelijus Langvinis. PROTĖVIŲ MEDIS. 2026. 150x90. Aliejus, drobė.

GURKŠNIS TIKRUMO

Cinamoninio skonio kava it laivelis siūbuojasi baltose grietinėlės bangose. Ramu. Lovoje sujaukti patalai primena debesis, kurie lyg angelų austos įvairiaformės burės plaukia lydimi saulės, beriančios savuosius spindulius it bučinius, sveikinant ir lydint kelyje… Tu užsimerki ir klausaisi. Esi. Akimirkoje, kuri čiulba ne pareigomis ir atsakomybėmis, bet paukščių ir šnarančių lapų balsais. Ar tai ne toks rytas, dėl kurio verta nubusti?

Nubusti akimirkai, suvokiant, jog viskas aplink – paprasta, magiška, tikra. Kad to pakanka. Kad tam ir gimei. Patirti, išgirsti, paragauti, pajausti, išvysti… Būti čia ir dabar, ne ateityje, ne kelio gale, ne rytoj, ne vakar. Dabartyje. Gurkšnyje kavos, kuri tokia gardi gerti, jog esi turtingas galėdamas ja tiesiog mėgautis. Maloniai, jaukiai, šiltai.

Daugelis to neturi – ne tik kavos ar grietinėlės, bet ir laiko, akimirkos. Todėl pabusk ne tik rytui, pabusk ir suvokimui, jog turi, jog gali, jog tai ir yra gyvenimas, nepaprastas savuoju paprastumu ir tikrumu.

Stebuklams ir laimei nereikia didybės, nereikia prabangos, nereikia pasiekimais nuklotų kalnų ir pakalnių (taip, tai patirtys, jos reikalingos, kad augtume ir suvoktume, kiek daug yra visko, ko mums išties reikia ir ko visiškai nereikia), bet reikia tikrumo, reikia šaknų.

Kada tu pabusi suvokimui, jog ne tavasis kūnas turi sielą, bet siela turi kūną kaip apdarą, kaip tam tikrą identitetą, kuriuo dalinai parodai save pasauliui. Kada tai suvoksi, gyvenimas, kurį manei esantį tikrą, – pasikeis.

Tu tapsi belaikis, tūkstančiu metų senesnis, bet nemirtingas. Tapsi amžinas ir nubudęs pats sau, suprasi, jog jau buvai čia; ne šiuo vardu. Kitu. Ne vien tik broliu, ne tik seserimi, bet tėčiu, mama, teta ir močiute; kitu kūnu, kitokios išvaizdos, bet ta pačia siela. Būtimi. Buvai čia. Patyrei. Augai ir mokeisi, o tuomet grįžai. Kam?

Tam pačiam: mokytis, patirti, pažinti, atrasti, augti…

Todėl tegul akimirka, kurioje esi, atslepia save taip, jog pabustum… iš miego, kuriuo dengias ne siela, o kūnas.

Akimirka, kuri nutiko Vilniuje, Bernardinų sode, 2026-ųjų metų liepos 7 d. pavakare. Luanos Mas nuotr.

NUTINKA

Lijo. Mašina vertėsi stogu žemyn.

Akimirka, kuri nutinka.

Netikėtai.

Lyg kažkas turėtų išplėšti širdį lauk iš krūtinės ir pažiūrėti, kiek labai ji gyva, išmatuojant, kaip stipriai ji dar plaka gyvenimą ir kiek sunkio talpina savęs buvime. Pakankamai tam, kad plaktų toliau? Ar per daug, kad ją pristabdytų?

Liga. Netektimi. Nelaime.

Atrodo, turėtų būti priešingai: tokiais momentais širdis turėtų plakti stipriau, bet lyg ant svarstyklių lėkštės užmetama kad ir menkiausia plunksna nusveria ją žemyn. Ji pasiekia žemę ir kaip vandens perpildytas balionas sprogsta arba lieka gulėti sunki kaip akmuo, kol vis tiek turės pažirti.

Kam? Tam, kad išsilietų. Tam, kad nurimtų. Kad pakreiptų save kitaip. Būtų kitaip. Kvėpuotų kitaip. Gyventų kitaip.

Nebėra kur skubėti, nes gyvenimas tampa esamas, o ne būsimas. Jis vyksta dabar. Čia. Vis dar gulint mašinoje žemyn galva, kada diržai, turėję apsaugoti, neleidžia net pajudėti. Kada baltu chalatu vilkintis gydytojas tampa juodas it giltinė. Kada ryte tartas labas tampa iki.

Per daug visko ir per mažai tavęs, todėl prašau – tai tavoji širdis, perplyšusi ir skylėta, pajuodusi ir visgi tarpais gyva, prašau, imk ją, laikyk. Saugok taip, kaip buvo duota ją saugoti nuo pat pradžių, kai gavai galimybę gyventi, kai ji buvo prisegta prie rūbo sielai, tam, kad jį įgyvintų, apsisiautusį žmogumi. Ar reikia priminti, kam čia esi? Kad esi? Ir esi ribotas?

Po visų filosofavimų apie gyvenimą nuvykau į turgavietę, ketindama pirkti vijoklinę rožę dovanų.

Bet jos nebuvo.

Buvo tik moteris, bandanti pridengti savo ašarotas akis šypsena. Paklausus, kas nutiko, ji atsakė: avarija.

Merginai, bandančiai apsaugoti keliu einantį ežiuką, pasuktas vairas užbaigė kelią medžiu, o šis – ir visą gyvenimą.

Vienų prisiminimai yra kitų realybė, vienų gausa – kitų siekiamybė. Dėkingumas už tai, ką ir kiek turi, kiek gali ir kiek praėjus išgyvenai, kiek paaugai, neturėtų ateiti tik su netektimis, su momentais, kada širdis sustoja tam, kad išmoktų plakti.

Iš naujo.

Lyg atgimtume begales kartų, vis kitaip mus supurtant, vis labiau ir skaudžiau liečiant širdį, kuri plaka tai per greitai, tai per lėtai… Bet gal tokia ir yra visa ko esmė? Šie pakilimai, šios žemumos, kada tai, kas apvirtę, kas kritę, kas išgirsta, pakreipi kitaip, įkvepi kitaip, gyveni kitaip?

Stipresnis. Tylesnis. Tikresnis.

Akimirkomis, kurios nutinka.

Tsukiko. BEVARDIS STEBĖTOJAS. 2026. 6x6x2,7. Polimerinis molis, epoksidinė derva

Jums taip pat gali patikti