„’išplėst[ini]o vaizdo aporija” garso poetinė atotranka laikui“ tyrinėja pasąmoningus vaizdo akies klajojimus tarp dviejų vienių – bitės ir bonsai. Šie kultūriškai bei funkciniu požiūriu atitolę dariniai aporiškai susijungia išoriškai matomame avilyje, pakibusiame virš apžiūros duobės. Jame gyvena keturios „bitės“ – projekcijos, išdūzgiančios vaizdų fragmentus, glūdinčius menamame. Iš bonsai motyvo išauga garso atotranka laikui – garsinė tėkmė,nepavaldi vienai erdvei ar kryptingam garso takui. Keičiantis funkcijai, formos kuria trauką ir cituoja sonišką ritmą. Filmai išdėstomi šoninėse, viršutinėje ir apatinėje plokštumose, leidžiančiose žiūrovui įeiti per „bitės patekimo dureles“, tuo pat metu išskaidant garso kanalus. Taip gimsta aporijos gliukas – patyriminis trikdis, leidžiantis visą objektą išgyventi kaip sulipdytą, suaugusį su pačiu kūriniu.

Periferinio vaizdo avilio „bitės ir bonsai“ autorius dominykas andriuškevičius

******

 iš ištrupėjusio laiško. čia viskas kabutėse.

 

 

pirma fronto strėlė

sustatyta orimais ir apakinta nuostabos

                                pauzės sinchronai

 

tarytum iš visur ir nuolat į niekur

kartkartėmis ir po nekur

tapinys

užverstas dekoras

šoninio Šv. Dvasios bažnyčios fasado

išimtas langas

čaižo laiką belaukiant

savo tamsą įsklesinčio juodojo varno

artėliau

išganingai pradėta

tiesai tėkšti vienspalviniu tuščiu

įsileistos manieros

skeveldrų atplaišėlėmis

užtaikė pusausy tupėjusį kukutį

jis pradėjo mimikuoti lietų

tapant grindinį raudoniais

paleistų minčių lašais

gaminant moliūgienę

maišyti kario karį su krauju

į laiškus turėtis paralele

dulkių kertėje

kampu prasikeikdamas

limerikų perkrova

kaskart tik malda iš kauliuko

baltiesiems žaidimams

iki iššviesų atskirtiems savo pauzėse

 

išprašyta atmintis

prirašo juos taisykliniam porūšiui

iš žaismės ištraukdama Mačiūną

o iš etiketo Jurgį

 

teka teka duoknešėlis išmintis

mintų pėdsakų

piligrimo lazda nutaškuoja

pakeliui nedėsningų

mūsų provaikštų tekstais

Jums taip pat gali patikti