Kavos puodelis XI

Mane domina amžinybė. Tiksliau amžinybės mirksnis. Ir tuomet, kai dėl šio judesio nuo Visatos blakstienų pradeda kristi snaigės, aš užsimirštu. Užliūliuota grožio (ramybės, euforijos) nebejuntu šalčio… Tik tada, kai sniegas užkloja viską (asmeninius ar tautos prisiminimus), kai aplinka tampa tokia sterili, kad nebelieka ne tik kasdienybės nuobodulio, bet ir audringų kūrybinių proveržių, kai spalvoti miestai pavirsta balta, spindinčia, didinga vientisa karalyste, kai širdis virsta ledo gabalu… atsitokiu. Tai, kas tau teikia džiaugsmą, pasirodo, yra spąstai… Tada išgelbėti mus tegali kiti – vidinėmis liepsnomis ištirpdyti ledynus tam, kad, savo sielos reljefo griovas užpildęs naujomis idėjomis ir įvykiais, vėl pajėgtum išeiti į kelią. Ir tame kelyje, didžiosiose pasaulio sankryžose (ideologijų, religijų, santvarkų kryžkelėse), aptiktum vieną nežymų takelį. Be užrašo. Be rodyklės. Į AMŽINYBĘ.