IR SENOS LIEPOS PAGALIAU ATGULS ANT ŽEMĖS

Mama išėjo taip tyliai, kaip ir gyveno. Paskutinį kartą į kuodą susukusi savo kasą: glotniai
sušukuoti plaukai, rožių aliejumi pateptas išbalęs veidas. Švari. Skaisti. Kaip ir ta jos
išvargusi siela, ilgai besiruošusi susitikimui su Dievu.
Skaistuolė mama… Pagimdžiusi mane pasauliui, tikėjosi, kad jis bus draugiškas ir mylintis.
Aštuntą ryto atkeliavau į šią žemelę, garsiai suklykusi, kad visi žinotų – aš jau čia.
Stipri. Išdidi. Kovotoja už tiesas.

Stoviu prie girgždančių, senovės metais sudurstytų metalinių vartų ir delsiu įžengti į tavopasaulį, kuriame likę tik kūnai ir vakarykštės ašaros, išdžiūstančios, vos suaimanavus
liepoms.
Nepaliečiu vartų. Tegul jie negirgžda. Tegul netrikdo tavo rimties, kai meldiesi savajam Dievui.

Leidžiuosi nuo kalno siauru takeliu, kuriuo vaikšto tik gyvieji, žinantys savo kelią į
ateitį. Tu priglausi kiekvieną ten atėjusį prieš savo valią.
Tu paguosi juos visus, nušluostysi jų ašaras ir, pasodinusi už dieviško stalo, pasiūlysi
bičių meduolių.
Bitės ten gyvos – motininės, nemirštančios.

Aukštojo kalno liepos jau senos. Vangiai šniokščiančios, su dejonių atodūsiais dėl savo
sopulingųjų strėnų. Kaip ir tos tvoros, į kurias pasirėmę nelaimėliai verkdavo savo išėjusio gyvenimo.
Gyvenimas – apskritas ratas. Be išeities. Be išėjimo. NO EXIT.
Ar girdi, no exit?

Vieną dieną rožių sodelyje tu susitiksi visus. Motininės bitės, ištiesusios savo švelnius
delniukus, vėl pasiūlys meduolių.
Ir galbūt tada nebeliks jokio skausmo – tik ramybė.
Senos liepos pagaliau priguls ant žemės – šildys savo surambėjusius kūnus
saulėkaitoje, kol vėl ateis ruduo.