Tesaugo žmones amžinas mėlynas Mongolijos dangus

Tesaugo žmones Dangus Tėvas ir Žemė Motina. Tesaugo žmones Dangaus ir Žemės įžiebta ugnis, kuri sukūrė žmogų, augalus ir gyvūnus. Šios mongolų šamanizmo mintys, vos jas perskaičius, tapo mano mintimis.

Buvodama Mongolijos stepėse ir Gobio dykumoje, stebėjau beribes gamtos erdves ir aukštame danguje mane šildančią saulę, jaučiau švelnų ar skrodžiantį vėją, kvėpavau stepių svaiginančiu žolių aromatu, priėmiau šamanistinį mongolų gamtos ir žmogaus suvokimą. Priėmiau tokią mongolų pasaulėjautą ne todėl, kad galbūt manyje senelio Vladimiro Suchotino dėka, maišantis rusų ir mongolų tautybėms, atsirado mongolų kraujo lašas, o todėl, jog visą savo gyvenimą teigiau žmogaus vidinės laisvės svarbą, laisvės, kurios pojūtį sustiprino Mongolijos stepių ir dykumos platybės.

Gobio dykuma

Ir todėl, kad gerbiau ir gerbiu žmogaus ryžtą ir drąsą, įsivaizduodama, jog tokie buvo mongolų imperijos kūrėjai. Ir todėl, kad pritariu mongolų tautos vienytojo Čingischano (1162–1227) minčiai apie musulmonų mečetę: „Dievas negali būti uždarytas akmeniniame name kaip kalinys“^[1], kadangi, pasak mongolų animistinio tikėjimo, gamtos dvasios slypi visur: danguje ir žemėje, kalvose ir kalnuose, vandenyse, augaluose ir gyvūnuose bei visuose žemės elementuose.

Man mongolų tautos atsiradimo mitai yra poetiški: mongolai gimė iš pilkojo Vilko ir gražiosios Elnės suartėjimo ar iš tamsiai mėlyno Buliaus ir moters Miglos ryšio^[2].

Kelionę po Mongoliją galėčiau aprašyti paprastai: atvykome į sostinę Ulan Batorą, lankėme centrinę miesto Čingischano aikštę, kurioje stūkso Mongolijos parlamento rūmai su centre soste sėdinčio legendinio mongolų karvedžio skulptūra. Ir budistų Gandano vienuolyną bei Nacionalinį Mongolijos istorijos muziejų, kuriame iškiliai pateikta mongolų praeitis.

^[1] Jack Weatherford. Čingischanas. Modernaus pasaulio kūrėjas. Briedis, Vilnius, 2019, p. 49.

^[2] Prof. Purev Otgony and Purvee Gurbadaryn. Mongolian Shamanism. Ulanbataar, 2006, p. 22.

Ulan Batoro budistų Gandan Tegchenting vienuolyne

Ulan Batoro panorama

Kratėmės džipuose per stepes ir dykumą, lankėmės gamtos nacionaliniuose parkuose stebėdami Mongolijos gamtos retenybes: Bajanzago uolas, Kongoro smėlio kopas, Dungeni kanjoną ar Baga Gazriin Chuluu granito uolas. Miegojome veltiniu dengtose palapinėse, tiurkiškai ir rusiškai vadinamose „jurtomis“, o mongoliškai – „gèromis“. Pratinomės maudytis gèrų stovyklaviečių dušuose, įrengtuose atskirai pastatytuose nameliuose, ir stovėjome eilėse prie tualetų, tačiau šie kelionės nepatogumai neužgožė gaivaus Mongolijos ryto ir vakaro vėsos pojūčių, nuostabaus debesuoto dangaus grožio.

Nuostabus rytas gèrų stovykloje

Kelionėje stebino beribėje stepėje ir dykumoje besiganančios, klajokliams priklausančios didžiulės įvairių gyvulių bandos ir pakelėse riogsančios gyvūnų gaišenos, kurias dorojo maitvanagiai. Paprastas, ištvermingas klajoklių gyvenimo būdas – šeimos pagausėjimas, šeimos ir gyvulių ūkio priežiūra, pieno produktų gamyba – tik paryškino kirbančią manyje mintį, jog esu šalyje tų klajoklių mongolų, kurių protėviai pakeitė pasaulio istorijos eigą, tarp tų mongolų, kurie nuo XII amžiaus politiškai, ekonomiškai, kultūriškai keitėsi patys, kol iš žemių užkariautojų ir valdovų virto pavergtaisiais. Man patiko ramus mongolų būdas, emocijų neišduodantys sustingę jų veidai ir skvarbių akių žvilgsnis.

Apsilankymas mongolų klajoklių, gyvulių augintojų gèroje

Iš Mongolijos išvykau tikėdama, kad šios tautos ateitis klostysis sėkmingai, nes dabarties mongolai atgaivina šamanistinę gyvenimo filosofiją – pagarbą gamtai. Jie populiarina mus žavėjusią melodingą styginę muziką, ilgąjį ir gerklinį dainavimą, kurie imituoja ir emocingai perteikia gyvūnų garsus, žirgo šuoliavimą, upių čiurlenimą, vėjo dvelksmą. Ir ekspresyvius šokius, atkartojančius paukščių bei gyvūnų judesius, taip atkuriant Mongolijos gamtos ir klajoklių gyvenimo savitumą.

„Klajoklių legendų“ ansamblio pasirodymas. Šamano šokis

Mongolės ypatingas (ilgasis) dainavimas

XX a. pirmoje pusėje Mongolijai patekus į Sovietų Rusijos įtaką, šalyje vyko politiniai ir religiniai valymai – parsidavę rusams mongolai stalinistai draudė šamanistinius ritualus, naikino Čingischano palikuonis, bandė stabdyti Mongolijoje išplitusią Tibeto budizmo įtaką, griovė budistų šventyklas, šaudė budistų dvasininkus. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, 1990 m. Mongolijoje buvo surengti pirmieji demokratiniai rinkimai, atnaujinta šalies Konstitucija. Prasidėjo iki šiol vykstanti socialinė ekonominė pertvarka. Į mokyklas grąžinta kelis kartus tobulinta uigūrų abėcėlė, pritaikyta mongolų kalbai. Tačiau iki šiol turisto akis bado mongolų kalbos žodžiai, užrašyti kirilica degalinių ir parduotuvių iškabose.

Šiuolaikinė Mongolija sąmoningai prikelia šalies praeities didybę ir Čingischano, jo vaikų bei vaikaičių nuopelnus Mongolijos ir pasaulio istorijoje. Tai patvirtina Čingischano memorialas, palapinės (gèros) formą primenantis statinys, kurio stogą puošia 40 metrų didžiausia pasaulyje raitelio, Čingischano ant žirgo plieno skulptūra, o muziejaus viduje yra didžiausias mongolo batas, simboliškai įrodantis, kad Didysis Mongolas tikrai įžengė į naujas žemes, jas suvienijo ir valdė savo sukurtais įstatymais.

Monumentas Čingischanui pagerbti

Mongolų tauta nepamiršo savo istorijos pamokų išminties. Prieš metus iš Ulan Batoro nutiestas geležinkelis į Maskvą ir Pekiną primena Čingischano pagrįstą diplomatinį lankstumą. Šiuolaikiniai mongolai yra nepriklausomi, gyvendami tarp dviejų priešiškų valstybių. Bendradarbiaudami su rusais ir kinais, jie netapo nei rusų, nei kinų vasalais. Mongolų imperija, vienijusi įvairias etnines mažumas ir tautas, patyrė valstybės galią, didybę ir pralaimėjimo nuopuolius. XII–XIV amžiais mongolai sugebėjo valdyti skirtingas teritorijas nuo Sibiro tundros iki Indijos, nuo Vietnamo iki Vengrijos, nuo Korėjos iki Balkanų. Iš vietinių gyventojų rinko mokesčius ir duokles, sukūrė prekybos tinklus, raitų kurjerių paštą, kultūros mainus, kontroliavo Šilko ir Arbatos kelius, tobulino karo mokslą ir meną, grindė imperiją teisės sistema ir skatino religinį pakantumą. Kaip jiems tai pavyko? Kas stiprino jų dvasią ir karinę galią? Manau, šamanistinė pasaulėjauta ir kariuomenė – disciplinuota, profesionali, paklusni, ištikima valdovui, maitinama priplėštu ir padalintu karo grobiu, valdoma kolektyvinės mirties bausmės baime.

Prie įėjimo į Karkorino muziejų

Kuo daugiau knygų skaičiau apie Mongoliją, tuo labiau supratau, kad mano romantiškas požiūris į mongolus ir Didįjį Karvedį ima nykti, nes mongolų naujų žemių užkariavimai ne tik skatino atskiras valstybes kurti savo tautinį tapatumą ir vientisumą (Rusija, Turkija, Kinija, Korėja, Iranas, Indija), bet parodė ir tai, kad mongolų armija karais ir okupacijomis išžudė daugiausia žmonių visoje karų istorijoje. Mongolai sąmoningai naikino nukariautų genčių ir tautų berniukus bei vyrus kaip potencialius priešus; žudė moteris, vaikų gimdytojas, arba viešai prievartavo jas sėdami savo sėklą. „Mažino“ belaisvių skaičių drastiška procedūra – matavo žmogaus ūgį dviračio vežimo rato stebulės kaiščio aukščiu. Tas, kurio galva kyšojo aukščiau rato kaiščio, buvo nukirsdinamas. Miestus, kurie nepasiduodavo ir priešindavosi mongolams, nušluodavo nuo žemės paviršiaus, o visus gyventojus išskersdavo, sukapodavo kardais, užmušdami net jų kates ir šunis, o iš nukirstų gyventojų galvų ręsdavo piramides (Termezo, Urgenčo, Niškapuro, Bagdado, Kijevo miestai). Jei užimamų teritorijų valdovai nužudydavo mongolų pasiuntinius, kurie pranešdavo apie taikaus pasidavimo mongolams sąlygas, Čingischanas ir jo palikuonys tas teritorijas užliedavo krauju ar paversdavo pelenais. Taip Didysis Chanas konstravo mongolų nenugalimumo ir Didžiojo Vado istoriją. Sustokime prie jos.

Didžiojo mongolo batas, simbolizuojantis žemių užkariautojo pergales

1188–1204 metais bordžiginų klano vadas Temudžinas, sukūręs savo kariuomenę, pradeda nukariauti totorius, merkitus, keraitus, neimanus. Išsikovojęs karvedžio autoritetą, jis vienija skirtingas mongolų-tiurkų gentis Mongolijos teritorijoje. 1206 metais šamanas Teb-Tengeris palaiko Temudžiną kaip būsimą Mongolijos valstybės valdovą, nurodydamas, kad jį pasirinko Dangus. Temudžinas pasivadina Čingischano (Galingojo vado) vardu. Prasideda mongolų „auksinė giminės linija“, formuojanti aukštesnįjį (arčiau Dangaus) mongolų visuomenės sluoksnį, kuriam po valdovo mirties atstovauja Čingischano sūnūs ir dukterys, sūnų žmonos bei jo vaikaičiai. Idėja, kad tik Čingischano linijos žmonės gali paveldėti valdžią, palaikė imperijos stabilumą, stabdė kovos dėl aukščiausios valdžios galimybę. Įdomu tai, kad po Čingischano mirties moteriškoji jo giminės linija buvo menkinama, o reikšmingų valdovių vardai ištrinami iš istorijos metraščių^[3].

^[3] Jack Weatherford. The Secret History of the Mongol Queens. New York, 2010, p. 98.

Mongolijos imperijos valdovai Čingischano muziejuje

Visą gyvenimą Čingischanas dėkojo Amžinajam Mėlynajam Dangui ir Žemei už palankumą ir malones jam, už pasiektas karo pergales, todėl skelbė šamanizmą mongolų valstybės ideologiniu pamatu, nes tikėjimas Dangaus globa vienijo Mongolijos žmones. Valdovas garbino Mongolijos kalnus, meldėsi prie Burchan Chaldūno kalno sunkiais gyvenimo momentais, aukojo kalnui ir gamtos dvasioms aukas, nes tikėjo, kad net gamtos reiškiniai, kaip sniegas, lietus, žaibas, padėdavo jam laimėti mūšius, atimdavo iš priešų drąsą ir kovingumą. Mongolai iki šiol tiki, kad Burchan Chaldūno kalno regionas yra šventas, nes jame gyva Čingischano dvasia, sauganti mongolų žemę^[4].

^[4] James W. Patrick. Mongolia. Made in the USA, 2025, p. 96.

Budistų vienuolyno Erde Zuu dievybė

Atkurta budistų šventykla

Čingischanas tardavosi su šamanais dėl valstybės, taikos ir karo reikalų, dėl socialinės tvarkos palaikymo, taip kontroliuodamas blogį ir priešiškas jėgas. Visais metų laikais ir taikos metu prie Didžiojo Chano gèros būdavo iškelta balta vėliava kaip dėkingumo Dangui raiška, o karo metu – juoda, turėjusi padėti įveikti priešą. Mongoliška vėliava, arba sulde, turėjo ilgą stiebą, kurio viršuje rato forma buvo tvirtinami skirtingų spalvų žirgų karčiai arba jų uodegų plaukai. Mongolai tikėjo, jog vėliavoje, net po kario žūties, slypi šio siela, drąsa ir galia. O žirgas, kurio plaukai buvo naudojami vėliavai, klajokliams mongolams buvo jų tautinės tapatybės liudijimas ir jėgos, galios, laisvės įkūnijimas. Ir, žinoma, jų fizinio išlikimo garantas. Kai stigdavo vandens, buvo geriamas žirgo kraujas. Kovų žirgai padėjo kariams įveikti priešą siekiant mūšio pergalės, persekiojant priešus, kad juos išžudytų.

Pagarba žirgams reiškiama ir po jų mirties. Mėlyni kaspinai simbolizuoja dangaus žydrynę

Mongolų armija buvo sudaryta vien iš raitelių. Pėstininkų nebuvo, tik paimti belaisviai, kurie buvo varomi kaip skydas prieš mongolų raitelius, kad į juos smigtų priešo strėlės. Palikti gyvi belaisviai, paskirstyti po mongolų stovyklas – ordas, aptarnaudavo mongolus: moterys prižiūrėjo galvijų bandas, ruošė maistą, buvo tarnaitės, virėjos ir sugulovės. Belaisviai vyrai šėrė arklius, rinko šakas laužams, papildydavo karių gretas. O vaikai buvo auginami kaip būsimi kariai, kartais įsūnijami.

Balta Čingischano vėliava dingo anksčiau. Juodą, saugotą ir slėptą Čingischano sielos vėliavą 1937 metais pagrobė stalinistai. Iki šiol niekas nežino, kur ji yra, kaip niekas nežino, kur Čingischano kapas. Šiandien demokratinės Mongolijos vyriausybės rūmus saugo devynios baltos taikos vėliavos vietoje buvusių raudonų komunistinių. Devynios balto žirgo plaukų vėliavos kaip taikos simbolis buvo iškeltos tuomet, kai Čingischanas suvienijo mongolus.

Plieninis mongolas iš arti

Čingischanas itin gerbė savo pavaldinių sąžiningumą, ištikimybę ir žodžio tesėjimą, tačiau buvo labai žiaurus šiuos moralinius principus pažeidusiems. Štai, kai šamanas Teb-Tengeris, šlovinęs dangiškąją Čingischano kilmę, peržengė savo valdžios ribas, jis Chano įsakymu buvo pasmerktas mirčiai – jam buvo sulaužytas stuburas, o kūnas sudegintas gèros krosnyje, kad siela išskristų pro palapinės kamino angą. Už išdavystę, mėginimą perimti valdžią ir sukelti karinį pasipriešinimą prieš Didįjį Chaną, Džamucha, prisiekęs krauju Temudžino brolis, buvo nužudytas be kraujo praliejimo. Jis galėjo būti pasmaugtas, uždusintas, suspardytas karių ar sutryptas arklių. Chano nurodymu buvo palaidotas žemėje, kad plėšrūnai jo kaulų neištampytų po stepę. Mongolai žuvusių karių nelaidojo, palikdami kūnus kovos lauke, kad jie natūraliai taptų gamtos dalimi.

Čingischano paveikslas Mongolijos istorijoje yra apipintas mitais, siekiant pabrėžti Didžiojo Chano asmenybės išskirtinumą. Tai rodo nežinomo autoriaus ar autorės pasakojimai, parašyti ar surinkti knygoje „Slaptoji mongolų istorija“^[5], kuri buvo užbaigta 1252 metais. Galimo knygos autoriaus ir knygos žanro aptarimas (prozos ir poezijos derinys), jos puslapių dingimas ir atradimas vienuolynuose, bibliotekose, gèrose; knygos tekstų perrašinėjimas, komponavimas, pažodiniai ar laisvi vertimai yra tikra „slaptoji“ istorija, kurią įtikinamai ir kruopščiai įžanginėje knygos dalyje atskleidžia vertėjas Christopheris Atwoodas. Į „Slaptąją mongolų istoriją“ žvelgiu kaip į ankstyvosios mongolų literatūros kūrinį, kuriame derinami biografiniai faktai su literatūrine išmone. Labai emocingi ir įtaigūs yra į prozos pasakojimą įterpti poezijos fragmentai. Kabutėse cituojamos veikėjų mintys turi įrodyti „Slaptosios istorijos“ autentiškumą. Knygos vertėjas aiškina, kad iš knygos teksto buvo išimami tam tikri epizodai, perrašomas jų turinys, sąmoningai ryškinant Didžiojo Chano kaip išmintingo valdovo asmenybę. Tačiau kas skaitė tuos išimtus tekstus? Kas palygino skirtingus metraščius? Kinai, persai, mongolai, turkai, rusai, armėnai? Aišku tik viena: Čingischano gyvenimo faktai, tiurkų – mongolų etninių grupių – nuslopinimas, vieningos mongolų karalystės sukūrimas ir naujų žemių užkariavimas yra tikros istorijos. Savo pasakojime rėmiausi knygos medžiaga, nes ja vadovaujasi ir šiuolaikiniai Čingischano epochos, jo palikuonių tyrėjai, teigdami, kad „Slaptoji mongolų istorija“ yra pirmas veikalas apie mongolų istorinę praeitį, parašytas mongolų kalba^[6].

^[5] The Secret History of the Mongols. Translated by Christopher P. Atwood. Penguin Random House UK, 2023.

^[6] Marie Favereau. The Horde. How the Mongols Changed the World. Harvard University Press, p. 37.

Mongolijos imperijos sostinės Karakorumo (1220–1264) vietoje įkurtas Karkorino miestelio muziejus, kuriame demonstruojama mongolo kapo vidinės sienos freska

Knygoje aprašomas Temudžino gimimas (gimė su kraujo krešuliu rankoje, veide ir akyse matėsi ugnies atšvaitai), jo varginga vaikystė, pranašiški sapnai (regėjo du baltus sakalus su saule ir mėnuliu ant sparnų). Pateikiama istorija apie tai, kaip totoriai sunaikino jo giminės klaną, nužudė senelį ir tėvą ir kaip Temudžinas pakilo keršyti žudikams už sutryptą giminės garbę ir galią. Sukūręs kariuomenę, savo genties taryboje Temudžinas kviečia naikinti totorius ir ištaria žodžius, kurie apibūdina jo ryžtingą charakterį: „Duokime jiems neapykantą už neapykantą, kerštą už kerštą, matuokime juos rato kaiščio aukščiu. Žudykime juos tol, kol bus sunaikinti“^[7]. Knygoje užrašyti pasakojimai apie Temudžino motiną, pagrobtą žmoną Bertę ir jos išvadavimą. Apie mūšius su Mongolijos etninėmis grupėmis, draugystę su Džamucha, jo mirtį ir naujų žemių užkariavimus. Knygoje randame pasakojimų apie tai, kaip Čingischanas, sužeistas medžioklėje, jausdamas artėjančią mirtį, išdalina Mongolijos imperiją savo keturiems sūnums, duodamas jiems nurodymus, kokias šalis jam mirus šie turėtų užkariauti. Čingischano mirtį gaubia paslaptis: neaišku, ar jis mirė nuo senos medžioklės žaizdos, ar nuo nuodų, ar nuo užnuodytos strėlės karo išvykoje.

^[7] The Secret History of the Mongols. Translated by Christopher P. Atwood. Penguin Random House UK, 2023, p. 58–59.

Daina apie Čingischaną

Iš Čingischano mūšių datų žinoma, kad jis su savo kariuomene 1227 m. rengėsi antrą kartą kerštingai nubausti Tibeto gyventojus tangutus, budistus, kurie, 1210 metais mongolų įveikti, netapo patikimais, asimiliuotais Mongolijos pavaldiniais. Nors tuomet nukariauti budistai Čingischaną apipylė auksu ir sidabru, jie jo įsakymu buvo išžudyti. Čingischanas mirė 1227 metais, nesulaukęs antrojo pergalingo mūšio prieš tangutus. Tai padarė jo sūnus.

„Slaptojoje mongolų istorijoje“ karo vado mirtis aprašoma vienu sakiniu: „Čingischanas iškeliavo į Dangų“ (p. 145), o mongolų šamanų pasakojimuose jo mirtis apibūdinta poetiškiau: valdovo siela išskrido į Dangų ant vanago sparnų. Sakalas, erelis, vanagas – Aukštojo Dangaus paukščiai. Tai – dar vienas Dangaus, mongolų tautos globėjo, apibūdinimas. Mongolai tikėjo, kad mirusiųjų sielos yra šalia gyvųjų ir gyvuosius globoja, todėl atnašaudavo aukas mirusiems tėvams ir protėviams. Ir šiandien Mongolijos stepėse, ant kalvelių, prie kelių ar miestelių esama lauko altorių – akmenų, stiklų, kaulų, gėlių, dangaus mėlynumo kaspinų ir skraisčių piramidžių, į kurias, jas tris kartus apėjęs, kiekvienas gali sudėti savo viltis ir tikėjimą, patirti simbolinį bendravimą su protėvių ar gamtos dvasiomis.

Lauko altoriai kaip kreipinys į protėvių ir gamtos dvasias

„Slaptoji mongolų istorija“ man atskleidė Čingischano karių parengimo, kariuomenės organizavimo, mūšių strategijų puses, miestų puolimo ir apgaulingo atsitraukimo manevrus, karinių stovyklų ir Didžiojo Vado apsaugininkų reikšmę – visa tai, kas padarė Čingischano kariuomenę nenugalimą.

Klajokliai mongolai save kildino iš klajoklių hunų. Tamim Ansary knygoje „Vakardienos atsiradimas“^[8] rašo apie klajoklių gyvulių augintojų civilizaciją: kaip jie prijaukino laukinius gyvulius, išrado balnus ir balnakilpes, išmoko daigstyti patogią joti aprangą (pavyzdžiui, odines movas kojoms), išrado dviratį vežimą, lanką ir jį tobulino (mongolų lankai buvo trumpi). Klajokliai-plėšikai virto drausminga kariuomene. Čingischanas suprato, kad klajoklius gyvulių augintojus įmanoma paversti drausmingais kariais tik pasitelkiant psichologinę baimę – mirties baimę. Tuos gentainius, kurie žadėjo prisidėti prie totorių sunaikinimo ir neatvyko į susitikimo vietą, jis nužudė. Ruošdamasis įveikti merkitus ištarė: „Kas turi būti paskerstas, turi būti paskerstas“^[9]. Čingischanas ir jo palikuonys, praradę mūšiuose artimuosius, vadovavosi mintimi: „Negedėk – žudyk!“ Sukūręs dešimtainę kariuomenės organizavimo sistemą – 10, 100, 1000 karių, ir taip toliau, paskyrė kiekvienam kariniam vienetui vadą, atsakingą už bendrą būrio gyvenimą, kasdienę ruošą, maisto suradimą ir gamybą. Vykstant į karinę operaciją jokios maisto gurguolės raitelių nelydėdavo. Karinės grupės po mūšio nepalikdavo savo karių nelaisvėje. Grupės nariai akylai stebėdavo vieni kitus, nes vienam prasikaltus buvo nužudomi ir kiti. Kolektyvinės mirties bausmės buvo taikomos ir gyvulių augintojų bendruomenei. Čingischanas įspėjo karininkus nepiktnaudžiauti savo aukštesne padėtimi, nes išsišokėliai bus „mušami parvertus ant žemės, mušami lazda, daužomi kumščiais“ (p. 116). Patyręs skurdžią vaikystę Čingischanas nekentė „aukštuomenės“, gyveno paprastai ir to mokė savo sūnus. Užėmęs miestus, jei gyventojai nepaklusdavo, pirmiausia žudydavo turtuolius. Amatininkus, menininkus, mokslininkus, išradėjus kviesdavo jam tarnauti. Jo kariuomenėje karo žygių metu kinai buvo gydytojai ir katapultų inžinieriai.

^[8] Tamim Ansary. Vakardienos atsiradimas. Tyto Alba, 2021, p. 45.

^[9] The Secret History of the Mongols. Translated by Christopher P. Atwood. Penguin Random House UK, 2023, p. 93.

Atkurti Barlimo vienuolyno vartai, saugantys nuo blogio jėgų

Čingischanas iš karių reikalavo paklusnumo ir disciplinos – pirma įveikti priešą ir tik po to plėšti turtą, išvaryti gyvulius, imti belaisvius. Tie, kurie nepaklusdavo, netekdavo karo grobio ir buvo nužudomi. Ilguose karo žygiuose įgytą turtą kariams dalino karininkai.

„Slaptosios mongolų istorijos“ skyriuje „Mūšis prieš neimanus“ išdėstyta Čingischano puolimo strategija. Rengdamasis pulti neimanus Temudžinas suvokia, kad jo karių yra mažiau nei neimanų, kad jo karių žirgai „neatpenėti“. Kol ganosi žirgai, jis siekia baime paveikti priešą – vakare stepėje liepia uždegti daug laužų, kurie apgaulingai įrodytų karių gausumą. Ryte jis aiškina kariams įvairią puolimo techniką, liepia „žygiuoti susiglaudus kaip stepių dygliuoti krūmai“, pulti priešą bangomis, paskleidžiant būrius plačiai lyg „ežero vandenį“, susitelkus „kirsti smūgį į priešo centrą taip, kaip kaltas sminga į medį“ (p. 87). Disciplinuota, judri, persigrupuojanti mongolų armija – raiteliai su lankais ir strėlinėmis, raiteliai su ietimis, raiteliai, apsiginklavę kardais, kuokomis, kirviais – buvo nepralenkiama.

Ypatingą dėmesį Didysis Chanas skyrė asmeninei, jo gèros ir ordos, karinės administracijos, apsaugai. Apsaugininkai nekariavo, o saugojo Chano „auksinį gyvenimą“, jo ramų miegą, šalin gindami baimę. Saugos būrį sudarė 10 000 žmonių, atrinktų iš 95 000 individų, nes jie buvo „palaimintos dvasios“ (p. 118). Saugai budėjo dieną ir naktį. Naktimis niekas negalėjo prisiartinti prie Chano gèros, neprisistatęs naktiniams budėtojams. Jei taip įvykdavo, įsibrovėlį nukirsdindavo. Karį, užmigusį sargyboje, nužudydavo vietoje. Čingischanas buvo atsargus, įžvalgus, reiklus karo vadas, aiškinęs savo sūnums vienybės, santarvės, saikingo gyvenimo svarbą. Jo palikuonys įkūrė sostinę Karakorumą, prabangią aplinką ir rūmus, kuriuose kaupė ir švaistė turtus. Chanas apdalino sūnus ne tik valdytomis teritorijomis, bet ir apsaugininkais: 9000 žmonių skyrė Džočiui, 8000 – Kagadėjui, po 5000 – Okodėjui ir Tolujui.

Savo imperiją Čingischanas sugebėjo valdyti žodiniais įstatymais ir dekretais, kuriuos mongolai privalėjo įsiminti, nes buvo beraščiai. Nukariavę Kinijos sritis ir pavertę jas Mongolijos dalimis, jo vaikaičiai įvedė privalomąjį pradinį švietimą. Čingischanas uždraudė grobti moteris ar jas pirkti kaip būsimas žmonas. Visi vaikai nuo žmonų ir sugulovių, taip pat ir įvaikinti turėjo lygias teises. Jis draudė medžioti gyvulius poravimosi metu, nurodė medžioti saikingai. Už gyvulių vagystę skyrė mirties bausmę. Už nepaklusnumą Didžiojo Chano įvestai tvarkai grėsė mirtis. Atleisdavo nuo mokesčių gydytojus, teisininkus, mokslininkus.

Po mongolų stalinistų budistų vienuolynų naikinimo atkurtoje šventykloje rymo Buda

Čingischanas užsitarnavo baimingą pavaldinių pagarbą ir ištikimybę. „Slaptojoje mongolų istorijoje“ apie jį pasakyta: „Prisiminkime paprotį ir didįjį principą niekada neapleisti tikrojo valdovo“ (p. 120). Mongolams toks buvo Čingischanas.

Teigiama, kad šiuolaikiniame pasaulyje vienas iš 200 žmonių turi mongolų genų. Tam, kad šią mintį priartinčiau prie savo giminės, turėčiau pasakoti apie Čingischano sūnaus Džočio ir jo sūnaus Batu (Batijaus) Kaukazo, Krymo, Volgos-Uralo klajoklių kipčiakų (poloviečių) ir rusų kunigaikštysčių nukariavimus XIII a. pradžioje ir viduryje. Apie tai, kaip mongolams pasidavė dvidešimt rusų miestų (Voronežas, Vladimiras, Maskva, Tverė, Rostovas, Jaroslavlis, Riazanė, Novgorodas ir kt.) ir kaip po 20 valdymo metų mongolams priklausė visa Volgos-Uralo sritis, o rusai ėmė tarnauti mongolams. Mongolai įvedė visuotinį gyventojų ir turto surašymą, kad kiekvienas mongolų pavaldinys mokėtų mokesčius ir atiduotų duoklę. Asimiliacijos, genčių ir tautų maišymosi siekinys, sutvirtinat mongolų valdžią ir įsigalėjimą užkariautose teritorijose, priklausė Čingischanui. Mongolai iš rusų rinko ne tik turto mokestį, bet iš šeimos, iš trijų berniukų, paimdavo vieną. Paimdavo merginą ir jauną vyrą…

Čingischano vaikaitis Batu į Mongoliją negrįžo. Suskilus mongolų imperijai prasidėjo Aukso Ordos metai.

Nesu mongolė, bet iš prigimties esu klajoklė. Ir ieškau Aukšto, Amžinojo, Mėlynojo Dangaus, kuriame aukso spindulius pažeria Saulė. Mongolai save vadino Auksinės Saulės vaikais. Aš visada ieškojau ir ieškau Saulės.

Marijos Aušrinės Pavilionienės nuotraukos

Aušrinės žemėlapis