IR SENOS LIEPOS PAGALIAU ATGULS ANT ŽEMĖS
Jautri trumposios prozos esė apie tylų mamos išėjimą, neišblėstančią atmintį, tikėjimą ir amžinos ramybės viltį. Senos liepos, motininės bitės ir rožių sodelis tampa simboliais, jungiančiais gyvenimą, netektį ir susitikimą anapus.
Prisimenu…
„Prisimenu…“ – Dijanos Apalianskienės jautrus pasakojimas apie vaikystę, tėvą, šeimos praradimą ir ilgalaikį emocinį skausmą.
DVI MANO MOTERYS
Dijanos Apalianskienės esė „Dvi mano moterys“ – intymus pasakojimas apie vidinį susidvejinimą, meilės iliuzijas, praeities ilgesį ir moters tapatybės trapumą.
„Miesto damos išdažytos“
Dijanos Apalianskienės esė apie nerašymo būsenas, kalbos unikalumą, močiutės trobos atmintį ir rašymo sugrįžimą. Lėtas, jautrus tekstas apie kalbą, laiką ir buvimą žmogumi.
Sapnuose jau parkeliavusi namo
Dijanos Apalianskienės tekstas „Sapnuose jau parkeliavusi namo“ – jautri prozos miniatiūra apie alijošių, emigraciją, sustingimą svetimoje žemėje, tylų dialogą tarp žmogaus, augalo ir ilgesio namams.
MAŽI TAŠKELIAI BALTAME STERILUME
Dijanos Apalianskienės literatūrinis pasakojimas apie motiną, vaikystės namus ir baltą sterilumą kaip likimo metaforą. Atmintis, motinos figūra, išėjimas, laisvė ir tylus atsisveikinimas lietuvių šiuolaikinėje prozoje.
KLASIOKŲ NUOTRAUKA
Dijanos Apalianskienės poezijos tekstai apie laiką, senėjimą, atmintį ir emigracijos iliuzijas: klasiokų veidai, neišnykstanti baimė būti pamirštam ir Niujorko mito griūtis.
Į PAŠTĄ
Egzistencinis tekstas apie išsiunčiamas viltis, prarastas meiles ir vidinį ilgesį, kurio niekam negalima perduoti.
Greitasis traukinys VILNIUS – KAUNAS
Nostalgijos kupina istorija apie studijų laikų keliones Vilnius–Kaunas maršrutu ir jaunystės būseną.